Reportažas (7)

BK07

Baltijos kelias – 98
Gyvuoju laisvės keliu

Liko pėdos snieguos per nežmonišką pūgą ir šaltį,
Liko pėdos nelaisvės kely…
O skausmai – lyg randai ant lietuvio krūtinės iškalti,
Jų pamiršti iki šiol negali.

Rugpjūčio 21-23 dienomis būrys Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos narių, pasveikintų Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus pavaduotojo Algirdo Raslano ir palaimintų Katedros kunigo Gintaro Petronio, juodu kaspinu perrišta lietuviška trispalve nešini iš Vilniaus Arkikatedros aikštės „Baltijos keliu“ per Rygą išskubėjo į Taliną. Siekta dar kartą priminti pasaulio visuomenei apie gėdingą Ribentropo-Molotovo paktą ir trijų Baltijos jūros šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – vienybę ir solidarumą kovoje už savo laisvę ir nepriklausomybę.

Aštuoniolikos vyrų būryje buvo ir vienas Latvijos pilietis – bėgikas iš Jelgavos Arnis Vermelis. Bėgikų būrys, lydimas Vilniaus kelių policijos kortežo, iš Lietuvos „širdies“, kurioje 1989 metais prasidėjo gyvasis „Baltijos kelias“, pasuko Ukmergės link ir visi kartu nubėgo iki Vilniaus miesto ribos.

Tame būryje buvo beveik visų mūsų šalies regionų atstovai: alytiškis Mindaugas Garmus, bėgimo veteranas iš Kauno Kazys Reklys, Žemaitijos krašto pasiuntiniai Edvardas ir Tomas Lukošiai iš Šilutės bei kretingiškis Rimantas Sakeris, panevėžiečiai Antanas Kadžius, Juozas Tamoliūnas, Albinas Šakalys, neišskiriamas pakruojiečių dvejetas – Albertas Survila ir Jonas Gutauskas, Pasvalio žemės gyventojai – asmeniniame bėgimo konkurse pirmaujantis Zenonas Balčiauskas, neseniai Jūrmaloje laimėjęs 100 km varžybas prieš pasaulinės klasės Latvijos žvaigždę Georgijų Jarmolajevą, Kazimieras Petruškevičius, aktyviai reklamavęs Lietuvos draudimą Bronius Saulis, bėgiojimo konkurso penketuke esantis ukmergiškis Gintautas Skačkūnas, dažnokai neteisingai mano sūnumi palaikomas šiaulietis Rimantas Bernotas, vilnietis Petras Pranckūnas, jau minėtas tylusis latvis Arnis Vermelis ir aš, šių eilučių autorius.

Ties Vilniaus miesto riba mus pasitiko, pasveikino, pavalgydino, pagirdė ir ilgame kelyje sėkmės palinkėjo Vilniaus rajono Avižienių seniūnas Michailas Bartkevičius, Vilniaus rajono savivaldybės darbuotojai Renata Zelinkevič ir Juzefas Šuškevičius. Nuo ten kunigo Gintaro Petronio pašventintus kryželius „Baltijos keliu“ nešėme poromis, pakeisdami vieni kitus kas 10 kilometrų. Kaip visada, bėgimo pradžia buvo sparti. Teko net stabdyti vyrus, kad jie neatbėgtų per anksti į iš anksto numatytas susitikimų vietas.

Vis dėlto prie Širvintų rajono ribos atbėgome net pusvalandžiu anksčiau, tačiau širvintiškiai – sporto mokyklos direktorius Algimantas Kmitas, Širvintų rajono savivaldybės ir seniūnijos darbuotojai Gintautas Visockas ir Laikuė Griškienė – mūsų laukė tradicinėje vietoje, prie gyvojo „Baltijos kelio“ akmens. Atsigaivinę vaisvandeniais ir pasiėmę jų atneštas sodo gėrybes, vėl išskubėjome kadaise gėlėmis nubarstytu ir kasmet mūsų prakaitu laistomu keliu.

Ties Ukmergės rajono riba mus pasitiko rajono meras Antanas Dambrauskas, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Eugenijus Malašinskas. Trumpoje kalboje A. Dambrauskas paminėjo, kad mes savo valia, ryžtu ir pastangomis jau beprimename apie unikalų gyvąjį „Baltijos kelią“. Palinkėjęs stiprybės, ištvermės ir palankaus vėjo, visiems bėgimo dalyviams įteikė rajono gaireles, pavaišino šviežiomis bandelėmis ir gaivinančiais gėrimais.
Juodi švininiai debesys, paslėpę saulę, retsykiais prapliupdavo šaltoku lietumi. Tačiau tai buvo tik menka kliūtis mūsų kelyje.
Ties Panevėžio rajono riba plevėsavo vėliavos, ten jau mūsų laukė būrelis žmonių. Laisvi nuo bėgimo dalyviai pirmieji susitiko su Panevėžio rajono švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėju Kęstučiu Rimkumi, Raguvos apylinkės seniūnu Petru Šileika bei kitais mus sutikusiais žmonėmis. Sveikinimo kalbų, palinkėjimų šių eilučių autorius negirdėjo, nes tuo metu žingsniais matavo Panevėžio rajono žemę. Tačiau liko sužavėtas dviejų mergaičių ir berniukų padovanotomis gėlėmis ir jų palyda iki Šilų kaimo. Mus lydėjusiems vaikučiams davėme panešti šio bėgimo relikvijas. Kartu su vaikais baigęs savo etapą, įteikiau Šilų kaimo atstovams tradicinio tarptautinio estafetinio bėgimo „Baltijos kelias“ lipdukus, padėkojau jiems už ryžtą, paprašiau, kad ir ateityje pasitiktų tuos, kurie bėgs šiuo keliu iš Vilniaus į Taliną. Įlipęs į autobusą, sužinojau, kad ponas K. Rimkus taip pat nutarė išbandyti savo jėgas „Baltijos kelyje“. Įteikiau Lietuvos BMA padėkos raštą ir atsisveikinęs nusivijau jau tolokai nubėgusius kito etapo dalyvius.

Panevėžio miesto ribą pasiekėme 17.35 val. Čia mus pasitiko… labai stiprus lietus. Sunku įsivaizduoti, kaip per tokią liūtį vyrai bėgo, nes važiuoti autobusu buvo neįmanoma. Laimė, gamtos stichija siautėjo neilgai. Kaip jau įprasta, prie miesto kapinių mūsų laukė Panevėžio BMK „Rambynas“ bėgimo mėgėjai. Visi kartu atbėgome prie merijos pastato. Ten mūsų laukė miesto meras Vitas Matuzas, veteranų choras ir gausus panevėžiečių būrys.
Panevėžio sveikos gyvensenos klubo „Atgaiva“ prezidentas Kazimieras Ilginis iškilmingai pristatė visus bėgimo dalyvius. Po to ilgai išsvajotą laisvę. Atsakomojoje kalboje padėkojęs Panevėžio miesto vadovams ir visiems panevėžiečiams kalbėjęs miesto meras pasveikino „Baltijos kelio“ laisvės pranašus, palinkėjo mums stiprybės, ištvermės ir ateityje garbingai tęsti šio tarptautinio renginio tradicijas, primenančias apie šventą trijų Baltijos valstybių laisvės kovą ir turimą, pažadėjau, kad kiekvienais metais „Baltijos keliu“ bėgantys žmonės primins pasauliui, kad prie Baltijos jūros gyvenantys trijų tautų – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – žmonės nori gyventi laisvai ir draugiškai, kad pasaulio visuomenė niekada nepamirštų apie gėdingų Molotovo-Ribentropo paktą.

Panevėžiečių pamaitinti ir palydėti išskubėjome į Pasvalio kraštą. Rajono ribą pasiekėme numatytu laiku. Kaip visada, savo rajono valdose aktyvus buvo Bronius Saulis. Jis vis žvilgčiojo į laikrodį ir akylai stebėjo, kad tik neprasilenktų su kuo nors sutinkančiu. Mūsų sutiktuvės įvyko Pasvalio stadione. Lijo lietus, todėl mes susirinkome į vieną iš ten esančių namelių, kuriame mus pasveikino Pasvalio rajono meras Gintautas Gegužinskas. Jis padovanojo bėgimo dalyviams gairelių, ženklelių, atvirukų, raktų pakabukų su rajono simbolika. Sporto bazių vedėjas Edmundas Dragūnas pasirūpino mūsų vakariene ir poilsiu. Po trumpo mano koncerto, atsisveikinę su ponu G. Gegužinsku, vyrai pradėjo skirstytis į savo namelius poilsiui. Tiesa, jų palydai Bronius Saulis „suorganizavo“ fejerverką – netyčia sumaišęs elektros jungiklius, padarė trumpą sujungimą, kuris išgąsdino ne tik jį patį, bet ir sukėlė „Šiaurės pašvaistę“ visoje stadiono padangėje. Vyrams buvo gardaus juoko, tačiau, kaip vėliau pasakojo mačiusieji, neapseita ir be kai kurių nesuprantamų pasekmių Broniui. Mat kitą dieną, matyt, dėkodamas Aukščiausiajam, jis vienoje rankoje laikė kryželį ir, žiūrėdamas į mėnulį, kažką nesuprantamai burbėjo…

Rugpjūčio 26-osios 6 valandą ryto pirmoji pora išbėgo Lietuvos pasienio link. Paskutinė mūsų šalies vietovė, kurioje mes visada būname laukiami – Saločių miestelis. Ten gyvena mūsų elektros efektų ir visų galų meistras Bronius Saulis. Skambant maršo garsams, mus pasitiko Saločių kultūros namų direktorė Audronė Mikašienė ir būrelis vietos moksleivių. Gražiai pasveikinti ponios Audronės ir besiklausydami moksleivių atliekamų dainų bei eilėraščių, susėdome prie pusryčių stalo.
Sočiai papusryčiavę, padėkoję moksleiviams už dainas ir gėles, išskubėjome vytis į Saločių pasienio užkardą išbėgusios mūsų bėgikų poros.

Pasienio užkardoje laukė eiliniai formalumai. Mat apie mano prašymą, kurį buvau įteikęs Pasienio policijos departamento vadovai Audroniui Beišiui, kad perbėgant valstybės sieną mūsų vyrams nebūtų trukdoma, pasienio darbuotojai nieko nebuvo girdėję. Ir visai nenuostabu – tą dieną ponas A. Beišys atsistatydino. Tad visiems mums teko gerokai „atvėsti“, kol pradėjome skaičiuoti nubėgtus kilometrus Latvijos žemėje. Po tokio „svetingo“ sutikimo mes nebenorėjome fotografuotis prie savo gimtojo krašto slenksčio… Vis dėlto, neskaitant prarasto laiko Lietuvos – Latvijos pasienyje, gerokai padidinę bėgimo spartą, 15 val. atbėgome prie Laisvės paminklo Rygoje. Tradiciškai visas gėles, gautas bėgimo metu, padėję Laisvės paminklo papėdėje, toliau tęsėme savo žygį „Baltijos keliu“. Jau temstant pasiekėme Salacgrivos miestelį. Iki šiol visada stengdavomės antrą bėgimo dieną perbėgti Latvijos-Estijos sieną ir nakčiai sustoti poilsio po Estijos dangumi. ši kartą tokios „prabangos“ teko atsisakyti, nes vakarop visą dangų užtemdę juodi debesys be perstojo grasino lietumi. Teko ieškoti pastogės Salacgrivo vidurinėje mokykloje. Kadangi mokyklos sporto salė buvo ką tik išdažyta, mums leido ištiesti kojas ant valgyklos grindų. Tai visiškai patenkino.

Rugpjūčio 23-osios 5 val. ryto šių eilučių autorius ir jau gerokai šlubčiojantis jo draugas kaunietis Kazys Reklys išbėgo į „trečiąjį etapą“ iki Latvijos-Estijos sienos. Estų pasieniečių ir muitininkų garbei turiu pasakyti, kad jie mus „trukdė“ vos kelias minutes – kol kiekvienas mūsų parodėme jiems savo pasą. Šeštą valandą ryto (mūsų laiku, nes Latvijos ir Estijos laikas skiriasi nuo mūsiškio) perbėgus šalių valstybinę sieną iki galutinio tikslo – Estijos parlamento rūmų, mums buvo likę „tik“ 193 kilometrai. Kas 10 km keisdami vieni kitus ir belaukdami atbėgančių iš savo etapo draugų, Latvijos ir Estijos pajūrio miškuose rinkome grybus ir uogas. Daugiausiai jų pririnko šilutiškis Edvardas Lukošius ir šio rašinio autorius.

Šiek tiek apdžiovinę „paradinę aprangą“, visi išsirikiavome į „paskutinę tiesiąją“ Talino senamiesčio gatvelėje. O 18.30 val. Estijos parlamento rūmų kiemelyje jau tris kartus griaudėjo tradicinis lietuviškas „Valio!“

Septynis kartus į Estijos sostinės padangę skraidinamas bėgimo organizatorius. Minkštai nuleistas žemėn, jis rėžia trumpą padėkos kalbą, įteikia kiekvienam šio istorinio bėgimo dalyviui specialų pažymėjimą, liudijantį apie nubėgtą kelią nuo Vilniaus iki Talino, ant kaklo užkabina medalį, įteikia Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos taurę, ant kurios išgraviruoti žodžiai „Bėgimo „Baltijos keliu“ dalyviui“ ir data. Kai kurių vyrų akyse spindi ašaros. Iš tiesų – juk ne juokai… Už pečių liko mūsų pėdomis paženklinti 600 km kelio, kurių kiekvienas aptaškytas mūsų prakaito lašais.

Ačiū vyrams, kad jie garbingai pratęsė gyvojo „Baltijos kelio“ tradiciją. Ačiū už tai, kad nė vienas iš jų neparodė savo silpnumo ar nuovargio. O juk šiame ilgame kelyje buvo visko: mačiau elastiniais bintais sutvarstytas vyrų kojas, per kojines besisunkiantį kraują, mačiau šlubčiojančius, tačiau negirdėjau dejonių ar nusiskundimų. Nustebino septyniolikmetis alytiškis Mindaugas Garmus. Po kelių bėgimo etapų pastebėjau, kad jo partneriui Mindaugo pasiūlytas tempas darosi „neįkandamas“. Tad jam teko ieškoti „kietesnio“ draugo. Aš ne be pagrindo džiaugiuosi jaunaisiais bėgikais. Juk visai nebe toli tas laikas, kai „Baltijos kelio“ vairą reikės perduoti kitiems vairininkams. Tad ir jaunieji jau žinos, kokia „duona“ valgoma „Baltijos kelyje“ ir kas ten laukia bėgančiųjų.

Po finišo Estijos parlamento kiemelyje mūsų laukė vieno iš pajėgiausių šios šalies bėgimo mėgėjų klubo „Hermes“ prezidentas Janas Vehlmanas, kuris jau yra bandęs „Baltijos kelio“ „malonumus“ 1992 metais Estijos komandoje. Jis padabino mus medaliais, įteikė šio klubo diplomus ir pažadėjo, kad kitais metais į aštuntojo „Baltijos kelio“ startą Vilniuje tikrai stos ir Estijos komanda.

Vėliau tokį pat įsipareigojimą prisiėmė mums visiems gerai pažįstamas Arnis Vermelis – jis taip pat pažadėjo atvesti Latvijos komandą į „Baltijos kelią“.

Baigdamas šį savo rašinį, noriu nuoširdžiai padėkoti mus rėmusių įmonių ir organizacijų vadovams. Jau šeštą kartą, išleisdamas į „Baltijos kelią“, gražiai mums aprengia VĮ Valstybinės respublikinės renginių valdybos direktorius Antanas Baužys. Ačiū, Antanui taria visi „Baltijos kelio“ dalyviai. Sukaitusius mūsų vidurius greitai atvėsindavo UAB „Bezela“ generalinio direktoriaus Boriso Berdnikovo bėgikams skirtas giluminis gazuotas mineralinis vanduo „Baikalas“, o visus atgaivindavo UAB „Pajūrio gojus“ gaivinantys gėrimai.

Visų bėgimo dalyvių vardu dėkoju miestų ir rajonų savivaldybių merams, mus sutikusiems, pasveikinusiems ir palydėjusiems į tradicinį gyvąjį „Baltijos kelią“.

Romas Bernotas
Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos prezidentas