Reportažas

BK06

Su kilnia misija pajūrio keliu

„Baltijos kelią“ lyg skambantį varpą
Mena trys tautos prie jūros krantų…
Mes jį matavome šeštąjį kartą
Vėlei lietuviai vieni, be kitų.
Bet aš manau, jog kaimynai gailėsis,
Kam jie nebėgo kartu su mumis –
Laikas visiems stalinizmo griuvėsiuos
Jaustis tvirtais ir laisvais žmonėmis.

Šeštą kartą mūsų šalies trispalvė, perrišta juodu kaspinu, plazdėjo vingiuojančiuose „Baltijos kelio“ toliuose, primindama visiems trijų Baltijos jūros regiono šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – solidarumą ir vienybę kovojant už savo Laisvę ir Nepriklausomybę.
Rugpjūčio 22 dieną tradicinėje vietoje, Vilniaus Arkikatedros aikštėje, prie starto linijos stojo firmos „Ailada“ direktorius iš Pasvalio Zenonas Balčiauskas, Šiaulių VPK Viešosios policijos areštinės viršininkas Rimantas Bernotas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas Stasys Čirba, mūsų vėliavnešys Šilalės valstybinės veterinarinės ligoninės veterinarijos gydytojas Zigmantas Gedeikis, Pakruojo miškų urėdijos elektrikas Jonas Gutauskas, Šilutės gimnazijos sporto būrelio vadovas Edvardas Lukošius, Lietuvos Respublikos VRM Fizinio ir kovinio rengimo skyriaus viršininkas Petras Pranckūnas, bendros Lietuvos-Vokietijos įmonės „Liftų servisas“ elektromechanikas Kazys Reklys, Pasvalio VJMS vyr. treneris Bronius Saulis, Pakruojo dujų ūkio vairuotojas Albertas Survila, individualios įmonės savininkas iš Panevėžio Albertas Šakalys, vyriausias bėgimo dalyvis – 75-metis pensininkas iš Kauno Julius Tamašauskas, Panevėžio elektros tinklų darbuotojas Juozas Tamoliūnas, Panevėžio katalikiškosios mergaičių žemės ūkio mokyklos kūno kultūros dėstytojas Vytautas Žemėtis, vienintelis mūsų svečias iš Jelgavos – vaikų darželio darbuotojas Arnis Vermelis bei šių eilučių autorius Romas Bernotas.

Šį kartą bėgikų pranašais norėjo būti panevėžiečio Stanislovo Kavaliausko vadovaujamas dviratininkų aštuntukas. Ir bėgikus, ir dviratininkus prieš tolimą kelią ir garbingai misijai laimino Arkikatedros kunigas Gintaras Petronis. Jis pašventino bėgimo simbolius – gražius kryželius, kurių bėgikams padarė auksinių rankų meistras vilnietis Eugenijus Simokaitis. Tad į „Baltijos kelią“ bėgikai pasuko kiekvienas nešdamas ir savo kryžių.

Gaila, bet ties Vilniaus miesto riba paaiškėjo, kad čia baigėsi dviratininkų odisėja – VRM Policijos departamento policijos valdybos darbuotojai jiems neleido toliau važiuoti, nes nebuvo susitvarkę reikiamų dokumentų. Nors ir apgailestaudami, kad nelauktai nuėjo vėjais dviratininkų ryžtas ir pastangos, toliau turėjome kęsti savo nelengvą žygį vieni.

Ties Vilniaus rajono riba mūsų jau laukė savivaldybės Švietimo, kultūros, sporto ir turizmo skyriaus darbuotojai – Valentina Kvaracijienė, Renata Zelenkevič ir Juzefas Šuškevičius. Jie pavaišino bėgikus pusryčiais, atgaivino vaisvandeniais, palinkėjo gero kelio ir sėkmingo finišo. Bėgimo pradžia buvo išties gana sėkminga. Nugalėdami karštį ir asfaltu pakvipusius kelio kilometrus bei kas 10 km keisdami vieni kitus, bėgimo dalyviai sparčiai nešė savo kryželius „Baltijos keliu“. Ties Širvintų rajono riba mus pasitiko sporto koordinatorius Borisas Sockis ir būrelis vietos bėgimo mėgėjų. Pavaišinęs bananais ir gaiviaisiais gėrimais, visiems bėgimo dalyviams įteikė po knygelę „Širvintų kraštas“.
Pamaloninti ir paskatinti Vilniaus ir Širvintų rajonų atstovų, vos neprabėgome Ukmergės savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus darbuotojo Eugenijaus Malašinsko ir gan gausios jo palydos. Atidavęs visas mums atvežtas sodo gėrybes bei gaiviuosius gėrimus, ponas Eugenijus išskubėjo į … vestuves. O mums visiems teko išklausyti kleboniško pono A. Blauzdžio pamokslo: girdi, kodėl neleidžiama nuo Vilniaus iki Talino bėgti Ukmergės vaikučiams. Tačiau pasirodė, kad pats pamokslautojas „sumaišė kortas“ paskelbęs, kad bėgimas prasidės rugpjūčio 23 d. Tad vietoj suklaidintų savo vaikučių bei kitų bėgimo mėgėjų ryžtingai bėgo pats vienas, basas ir pusnuogis, pažeisdamas elementariausias elgesio normas. Juk „Baltijos kelias“, žinomas visame pasaulyje ir tvirtai įėjęs į trijų Baltijos jūros regiono šalių istoriją, yra šventa vieta, o šis bėgimas – šventa misija, ir reikia deramai elgtis. Tad ateityje panašūs laisvamaniai „Baltijos kelyje“ nepageidaujami.

Ties Raguva mus pasitiko jos seniūnas bei Panevėžio rajono švietimo, kultūros ir sporto skyriaus atstovai. Tai buvo malonus ir šiltas susitikimas, išblaškęs niūrią nuotaiką, kuri apėmė įveikiant Ukmergės atkarpą. Gardžiai pavaišinti ir pagirdyti, pakilios nuotaikos pasileidome Panevėžio link. Dar po 10 km prie mūsų prisijungė Panevėžio BMK „Rambynas“ bėgikai. Tad kartu su jais, braukdami sūrų prakaitą ir skaičiuodami nubėgtus kilometrus, pasiekėme Panevėžio miesto ribą. Čia mus pasitiko „nuskriaustieji“ dviratininkai ir gausus būrys miesto bėgimo mėgėjų. Visi kartu nubėgome iki Panevėžio miesto savivaldybės, kur laukė didelis savanorių choras, savivaldybės administratorius, Baltijos šalių asamblėjos pirmininkas Mečys Laurinkus ir būrys žmonių. Ir savivaldybės administratorius, ir M. Laurinkus dėkojo už mūsų ryžtą ir pastangas, linkėjo palankaus vėjo ir sėkmingai užbaigti šią garbingą misiją. Šių eilučių autorius padėkojo panevėžiečiams už svetingą sutikimą ir padovanojo savivaldybei bėgimo simbolį – pašventintą kryželį, kuris primins kančią, ryžtą, valią ir džiaugsmą mažoje mūsų kryželių žemėje.

Po susitikimo gardžiai pamaitinti išskubėjome į Pasvalio rajono žemę. Su paskutiniaisiais saulės spinduliais pasiekėme Pasvalio miesto prieigas, džiaugdamiesi sėkmingas pirmosios bėgimo dienos pabaiga, apibėgome stadione garbės ratą ir sočiai pavalgę išsitiesėme lovose pailsėti.

Kitos dienos 7 val. ryto jau bėgome Saločių link. Ten mus pasitiko Saločių seniūnė bei vietos aktyvas. Papasakojo apie savo šiokiadienius, pavaišino pusryčiais, įteikė gėlių, kurias vėliau padėjome prie Laisvės paminklo Rygoje. Visi kartu nusifotografavę prie Saločių seniūnijos pastato, išbėgome Lietuvos-Latvijos pasienio link, Bauskės kryptimi. Į Rygą atbėgome planuotu laiku – lygiai 15 val. Prie Laisvės paminklo mus pasitiko minia demonstrantų. Jie sukėlė ovacijas garsiais šūksniais „Tegyvuoja Lietuva“. Pagyvenusios moterys ir vyrai bučiavo ir glostė mus, pasakojo savo bėdas, kur ir su kuo teko kalėti, už ką kentėjo kartu su lietuviais. Kai kas iš jų mokėjo lietuviškai ir sakė girdėję per mūsų šalies radiją, kad bėgikai bus Rygoje apie 15 val., tad ir atėję pažiūrėti į mus. Nors virš Laisvės paminklo Rygoje žėrėjo karštas ir saulėtas vasaros dangus, susirinkusių žmonių veidai buvo rudeniškai pilki ir išblyškę. Žvelgdamas į juos susimąsčiau, kodėl šioje gražioje Baltijos jūros padangėje tiek daug nelygybę, skriaudą, skausmą ir vargą kenčiančių žmonių… Kodėl?!

Bet ties čia stovinčiu Laisvės paminklu mūsų kelias dar nesibaigė. Ir neradę atsako į jausmus ir širdį užplūdusį klausimą, mes nuskubėjome Talino link. Ilgai bėgome Baltijos jūros pakrante. Ir tik sutemus išvargę ir prakaituoti ties Salacgriva pasiekėme Latvijos-Estijos valstybinę sieną. Vos perbėgę ją, po žvaigždėtu Estijos dangumi aukštoje žolėje „pasiklojome lovas“ ir sugulėme sukaupti jėgas paskutiniam etapui. Tačiau naktis nebuvo rami. Matyt, mūsų sąmonę veikė matyti vaizdai Rygoje, taip pat žvaigždžių šviesą nustelbęs didelis ir skaistus mėnulis. Ramunės žiedeliu iškritusius žolėje vyrus nervino garsiai lyg garvežys knarkiantis kaunietis Kazys Reklys. Kiti niekaip negalėjo „susitarti“ su smalsia beveik kepurės dydžio rupūže, kuri įkyriai kažko ieškojo užsiropšdama ne tik ant miegmaišio, bet ir savo žingsniais matuodama vyrų veidus. Nors vyrai jai piktai šaukė „štiš“, bet ji į tai beveik nereagavo – juk ji lietuviškai nesuprato.

Rugpjūčio 24-osios 6 val. ryto pirmoji pora išskubėjo Piarnu link. Ryte atrodė, kad diena bus apsiniaukusi. Bet, deja, apie 12 val. saulės spinduliai jau lydė asfalto paviršių. Estijos keliai siauresni nei mūsų, tad mašinos pro mus prazvimbdavo vos kelių centimetrų atstumu. Visą kelią tvyrojo didelė įtampa. Belaukdami atbėgančių etapo draugų, nesiryžome išsitiesti žolėje – bijodami erkių, o autobuse taip pat paguodos nebuvo. Tad teko stoviniuoti medžių ar autobuso šešėliuose. Visa mūsų paguoda buvo didelis bidonas su vandeniu, kuris atgaivindavo finišavusiųjų kūnus. Jį mes pasipildydavome pakelės sodybose.

Į Estijos Parlamento kiemą Taline atbėgome tiksliai grafike numatytu laiku, tačiau ten mus pasitiko tik senųjų statinių sienos ir iš aukštybių išdidžiai žvelgiąs Senasis Tomas.
Trys tradiciniai „Valio!“ ir ašarotas šių eilučių autorius, vyrų rankų pamėtėtas, šešis kartus švysteli aukštyn. Padėkos žodžiai, sūrokas vyriškas bučinys ir šeštasis tradicinis tarptautinis estafetinis bėgimas „Baltijos kelias“ tampa nauju įrašu šio renginio puslapyje.
Per improvizuotą vakarienę Estijos miško laukymėje metu, dėkodamas vyrams už ryžtą ir pastangas, palinkėjau greičiau užgydyti kojų žaizdas ir nuospaudas, bei pasakiau, kad esu įsitikinęs, jog latviai ir estai apgailestaus buvę tik pasyvūs „Baltijos kelio“ bėgimo stebėtojai. O klausimas, kur jie buvo, kai lietuviai tuo keliu bėgo, tikrai bus užduotas, ir labai greitai.

Su Baltijos šalių asamblėjos pirmininku M. Laurinkumi nutarėme, jog ateityje šis bėgimas bus įtrauktas į Baltijos šalių asamblėjos renginių programą, Todėl manau, kad ten ir bus užduotas minėtasis klausimas.

Na, o už tai, kad šeštasis tradicinis tarptautinis estafetinis bėgimas „Baltijos kelias“ jau tapo nauju istorijos puslapiu, turime būti dėkingi akcinių bendrovių „Gaukštonys“, „Vilniaus pienas“, „Autoturas“ generaliniams direktoriams Ilgai Slavinui, Juozui Žebrauskui, Romanui Paulauskaui, Respublikinės sporto renginių valdybos direktoriui Antanui Baužiui, Lietuvos Respublikos VRM Kelių ir pasienio departamentų vadovams Eugenijui Jakubėnui bei Vilniaus miesto Kelių policijos komisarui Juozui Blaževičiui ir visiems prisidėjusiems prie šio renginio.

Romas Bernotas
Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos prezidentas, šeštojo bėgimo vadovas ir dalyvis