Reportažas

BK01

Lietuvos ištvermingųjų sporto Sąjūdžio „Ąžuolai ir Liepos“ Prezidento Romo Bernoto prisiminimai iš I-ojo bėgimo „Baltijos kelias”  (Ištrauka iš Romo Bernoto dienoraščio).

1991 m. spalio mėn. 1 d. 7.00 val., trumpai pasimeldę prie Aukščiausios Tarybos barikadų žmonių pastatyto altoriaus, 12 bėgikų pajudėjo Gedimino prospektu Arkikatedros aikštės link (nuo ten 1989 m. prasidėjo Gyvasis Baltijos kelias).

Gaila, bet, išskyrus Ramutę Bernotienę, kuri su ašaromis akyse, mums palinkėjo ištvermės ir valios, atliekant šį istorinį žygį, niekas neatėjo mūsų palydėti. Nejaugi, iš tiesų, mes ir mūsų pastangos nebuvo niekam reikalingos? Bet mes nesijautėme įžeisti ar pažeminti. Vidinių jėgų, atsakomybės jausmo ir dvasios pakylėti, nepajautėme, kaip Ukmergės gatve įveikėme 1,7 km ilgio pakilimą ir atsiradome Pašilaičiuose. Vos tik pasiekus Vilniaus miesto ribą mus pasveikino įkyrus lietutis. Taigi, kaip mėgsta sakyti Antanas Grigaitis – nekreipkime dėmesio į smulkmenas. Tad mes ir nekreipėme, bėgome toliau.
O toliau buvo visko: saulės, vėjo, skausmingo nuovargio ir rudeniško lietaus…

Prie Ukmergės rajono ribos mus pasitiko ir pasveikino Ukmergės rajono Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjas E. Malašinskas ir keletas šio rajono bėgimo mėgėjų. Artėjant prie Ukmergės prie mūsų dar prisijungė būrelis moksleivių. Ukmergės centre, prie Laisvės paminklo, mūsų laukė didelis būrys ukmergiškių ir rajono meras. Jis mus pasveikino ir pasakęs gražią kalbą palinkėjo sėkmingai užbaigti šį istorinį ir prasmingą žygį. Moterų choras padainavo gražių dainų, o mergaitės, vilkinčios tautiniais rūbais, visiems bėgikams įteikė gėlių. Po to vienas Ukmergės bitininkas mums padovanojo pilną kibirą šviežio medaus. Padėkos žodį tarė šio istorinio bėgimo vadovas R. Bernotas. Po gražaus sutikimo nuvažiavome į stadioną ir ten nusiprausėme. Vakarieniavome ir miegojome viešbutyje.
Pirmos bėgimo dienos reziume: daugelis skundėsi kojų skausmais. Man skaudėjo raumenys, P. Kibildis pritrynė pūslę. Per naktį šiek tiek pasigydėme ir vėl į kelią.

1991 m. spalio 2 d. 6 val. startavome Ukmergėje. Bėgimo pradžia nieko blogo nežadėjo. Startavome 6 dalyviai. Nuo Ukmergės prie mūsų prisijungė vilnietis A. Lėckas. Deja, pabaiga buvo sunki. Pietavome ant griovio kranto, už Piniavos. Po to grįžome į Panevėžį. Vakarieniavome ir nakvojome Panevėžio internatinės mokyklos viešbutyje. Pailsėję ir pasiklausę Romo Bernoto patriotinių dainų visi nuėjome miegoti.

Spalio antrosios dienos vakaras mus pasivijo netoli Pasvalio. Ant rankų ir kojų užsidėję šviesos atšvaitus, tamsoje įbėgome į Pasvalio stadioną. Visi buvome labai išvargę. Prausėmės Pasvalio stadione. Labai tiksliai vandenį įvardijęs mūsų vairuotojas Jonas pasakė – vanduo „dusinis“, atseit kaip Dusios ežere. Be abejonės, po sunkios bėgimo dienos ir vėlyvo finišo, mums buvo būtinas karštas vanduo. Vakarieniavome ten pat. Vakarienė buvo su muzika. Mat keletos ten apsigyvenusių jaunuolių tarpe kažkas turėjo gitarą. Povilas Kibildis paprašė jų, kad paskolintų ją man. Jie be jokių išlygų sutiko. Ir aš „gyvai“ sudainavau keletą savo kūrybos dainų, kurios mūsų vyrus įkvėpė tolimesniam žygiui. Miegojome stadiono teritorijoje esančiuose mediniuose nameliuose. Nebuvo šalta.

1991 m. spalio 3 d. kėlėmės 5 val. ryto. Mačiau, kaip kai kurie mūsų „palydovai“ su ašaromis akyse mankštinosi. Kai kam iš jų paspaudžiau kojų raumenis ir supratau – jie toliau bėgti nebegali. Kiti gi pasitepė kojų raumenis tepalais, Povilas Kibildis ryte pradūrė dvi pūsles ant kojų pirštų, išspaudė iš jų kruviną skystį ir vėl į batą. Gaila, bet Algimantas Lėckas kojų jau nebepakėlė. Palikome jį Pasvalio pušynėlyje. Likusiųjų fiziologinis stovis buvo tik patenkinamas. Užkandome ir 6 val. – vėl į kelią. Mąstėme ir tarėmės, kaip išlaikyti jėgas, kaip išsaugoti raumenis, kai juos be perstojo, lyg numirėlio rankomis, „masažavo“ lietus ir kaustė šaltukas. O juk mums reikėjo laikytis grafiko ir laiku atbėgti į numatytą vietą, kurioje mus sutikdavo žmonės. Papusryčiavę vėl išbėgome į trasą. Nuo Pasvalio prie mūsų prisijungė Bronius Saulis. Jis dar buvo pilnas jėgų ir jo nepamatuotas veržimasis į priekį mums nepadėjo, bet trukdė. Svarstydamas, kaip išsaugoti vyrus ir jų kondiciją, su stipresniaisiais į trasą išbėgau ir aš, neleisdamas jiems lenkti manęs. Šiandien aš privalau nubėgti 45 km. Kaip man seksis, žino tik Dievas.
Trečios bėgimo dienos tikslas – nubėgti iki Rygos. Pradžia buvo labai sunki. Pirmiausia visi nueiname 1 km ir tik po to pradedame bėgti. Kai kas jau nebegali atsikratyti minties, jog Rygos šiandien nepasieksime. Mane gi jau pačioje bėgimo pradžioje kankino abejonės, kad visi, bėgdami ištisai visą dienos etapą, tikrai iki bėgimo pabaigos neišsilaikysime. Sumaniau išsigelbėjimo planą – toliau bėgsime etapais. Tačiau Kęstutis Kviecinskas ir Petras Šimonėlis su mano pasiūlymu nesutinka. Bet, pasiekę Saločių Grenstalės pasienio punktą, visi „pasiduoda“ – Latvijos teritorijoje bėgsime etapais.
Galime didžiuotis, kad savo Tėvynę – Lietuvą perbėgome visi nepraleidę nei vienos pėdos. Valio – pasiekta pirmoji pergalė.
Latvijos teritorijoje bėgome etapais, kas 10 km keisdami vieni kitus. Vyrai šiek tiek atsigavo ir mūsų padangė „pragiedrėjo“. Bėgdami estafetiniu būdu Rygą pasiekėme numatytu laiku. Rygoje mus pasitiko Druvis Ozols, su kuriuo aš susipažinau bėgdamas istoriniame bėgime „Aplink Baltijos jūrą“. Šiame bėgime mes su juo atstovavome Europos rinktinei. Jis mus nuvedė į „Dauguvos“ stadioną. Ten mes prausėmės, vakarieniavome ir miegojome.

Sekančios dienos ryte 6 val., kaip buvo įprasta, pirmas į trasą išbėgau aš. Kol mane pasivijo autobusas su bėgikais, aš perbėgau visą Rygos miestą ir kryželį perdaviau Kęstučiui Kviecinskui, kurio pastangų dėka gavome mus lydėjusį šiokį tokį autobusėlį. Tos dienos vakare planavome finišuoti Salacgrivoje. Nuo Rygos iki Salacgrivos beveik visą kelią mus lydėjo Baltijos jūra ir gražūs pušynai. Kol eilinis bėgikas įveikdavo savo etapą, likusieji autobuse spėdavome išsimaudyti ir atsigaivinti. Vakarėjant, kai iki Salacgrivos buvo likę 12 kilometrų, į paskutinį etapą išbėgau aš su šiauliečiu Teodoru Tamošiūnu, o autobusas su likusiais bėgikais nuvažiavo į Salacgrivos vidurinę mokyklą, kurios sporto salėje apsigyvenome. Buvome labai išvargę, bet mums teikė jėgų tas faktas, jog tą dieną įveikėme patį ilgiausią etapą – beveik 100 km. Vakarieniavome ir miegojome sporto salėje.

Sekančios dienos ryte – vėl ta pati „melodija“: ryte 6 val. prie starto linijos vėl stoviu aš su K. Kviecinsku. Prie paskutinės Latvijos žemės „pėdos“ – Ainažių mus pasivijo autobusas su bėgimo dalyviais. Latvijos – Estijos sieną perbėgame visi kartu. Toliau po vieną ir po du (kad nebūtų liūdna) bėgome Estijos teritorijos keliais. Vakarėjant, remiantis iš anksto numatytu susitarimu, mus pasitiko Estijos kilimų gamyklos „Viandra“ direktorius, kuris leido mums nusiprausti pirtyje, pavaišino vakariene ir leido gamyklos viešbutėlyje permiegoti.

Spalio 7 dienos ryte nuvažiavome iki vakarykštės finišo vietos, ir iš ten startavo pirmojo etapo dalyviai. Kas 10 km perduodami vienas kitam kryželį, bėgikai artėjo prie Talino. Iš anksto buvau susitaręs su Estijos bėgimo klubo „Mustamiaja“ prezidentu, kad jis prie Talino miesto ribos pasitiks mūsų bėgikus. Mus sutikęs minėto klubo prezidentas turėjo gražų vainiką, kurį mes nunešėme į kapines ir, tylos minute pagerbę nepriklausomos Estijos Respublikos prezidentą (apsižvalgę ar niekas mūsų neseka), padėjome jį ant jo kapo.

Po šios ceremonijos, nors ir labai išvargę, jautėme didelį dvasinį pakylėjimą. Iš kapinių nuvažiavome į Piritą, ten, kur 1980 m. vyko Maskvos olimpinių žaidynių buriavimo varžybos. Ten, nusiprausę pirtyje ir gardžiai pamaitinti, susirinkome bėgimo aptarimui. Jautėmės labai pavargę, bet laimingi. Kad ir su nemažais sunkumais, bet mes įvykdėme savo misiją, pakartoję Gyvąjį Baltijos kelią bėgimu.