<p>Šių metų antrą Velykų dieną kaunietis Gediminas Kinderis nubėgo 100-ąjį maratoną.<br />Ta proga siūlome paskaityti straipsnį iš dienraščio "Kauno diena".<br /><br />Prieš 10 metų Kauno klinikinės ligoninės gydytojui neurologui Gediminui Kinderiui kartu su juo į penktą ligoninės aukštą užlipęs pacientas pažvelgė į akis ir paklausė: "Daktare, jūs dūstate?"<br />Mintis trenkė it žaibas: kas didesnis ligonis – jis ar pacientas? Gediminas pradėjo bėgioti. Per šv.Velykas medikas nubėgo jau 100-ąjį maratoną. Dabar jis sveria ne 117, bet 82 kilogramus.</p>
<p><strong>Atrodė kaip kitas pasaulis</strong></p>
<p>"Dar prieš 10 metų, žiūrėdamas televiziją, teigiau, kad maratono bėgikai – antžmogiai", – nusišypsojo 50 metų gydytojas neurologas. G.Kinderis jau aštuonerius metus sau užduoda klausimą, kodėl Lietuvoje maratoną bėgioja itin mažai medikų: "Jie – labai užimti žmonės, daug dirba. Ir turbūt geriau atsipalaiduoja žvejyboje, medžioklėje. Nors yra kolegų, kurie, deja, ilsisi svaigindamiesi."</p>
<p>Medikas niekam primygtinai nesiūlo bėgioti. Žmonės yra skirtingi, kiekvienas turi atrasti savo sveikatos ir malonumo šaltinį.</p>
<p>Vis dėlto gydytojas nesustodamas gali pasakoti apie maratoną ir jam padėjusius mokytojus.</p>
<p>"Prieš 30 metų medicinos mokslus baigęs, matematiką dėstęs Kęstutis Tiknevičius pasakojo apie bėgimą. Protu nesuvokiau, kaip jis kasdien gali nubėgti po 10, o savaitgaliais – po 50 kilometrų, – šypsojosi medikas. – Atrodė, kad tai iš kito pasaulio, o dabar remiuosi ir jo patirtimi."</p>
<p>Dabar jau G.Kinderis kitus stebina sugebėjimu kasdien anksti ryte, po naktinės pamainos, arba vakare, po darbo, nubėgti po keliolika kilometrų.</p>
<p>Arba šokiruoja: nubėga maratoną šeštadienį, paskui sekmadienį. Arba dar labiau šokiruoja: Vengrijoje, prie Balatono ežero, nubėgo keturis maratonus per keturias dienas, o baigęs vieną maratoną važiavo tris valandas ir persirengęs su kolegomis automobilyje iškart stojo prie starto linijos ir nubėgo dar vieną maratoną!</p>
<p><strong>Eksperimentas Sibire</strong></p>
<p>"Pradėjus bėgioti visiškai pasikeitė gyvenimas, mąstymas, mityba, atsirado daugiau energijos, pagerėjo nuotaika, darbo našumas", – G.Kinderis pastebėjo, kad bėgiojimas padeda sureguliuoti ir net spręsti cukrinio diabeto, hipertonijos, priklausomybės nuo alkoholio problemas, padeda negaluojant stuburui.</p>
<p>Gediminas, kaip ir legendinis Lietuvos bėgikas, į pasaulio Guinnesso rekordų knygą patekęs Petras Silkinas nenaudoja papildų ir maitinasi tik natūraliu maistu: valgo daug augalinio maisto, daržovių, vaisių, česnakų, riešutų, natūralios varškės, medaus.</p>
<p>Jis prisimena garsios Rusijos chirurgės, gydytojos neurologės, mokslų daktarės Galinos Šatalovos 1984 m. atliktą eksperimentą: medikės pacientai, buvę vėžininkai, dalyvavo 500 km bėgime Sibire su profesionaliais bėgikais.</p>
<p>Pirmieji maitinosi lengvu maistu ir gaudavo apie 600 kilokalorijų per dieną, o profesionalai valgydavo įprastai, taip pat ir nemažai mėsos – suvartodavo apie 6 000 kilokalorijų. Nubėgus pusiaukelę ligoniai aplenkė profesionalus ir grįžo 250 km atgal. Sportininkai grįžti jau neturėjo jėgų.</p>
<p><strong>Keturi svarbūs dalykai</strong></p>
<p>Ankštame, apie 7 kv.m. dydžio, vertebroneurologijos skyriaus gydytojo neurologo G.Kinderio darbo kabinete ant sienos kabo Vydūno nuotrauka. Užrašas: "Mažos kultūros žmonės yra linkę vartoti įvairių nuodų: alkoholį, tabako gaminius ir kitus narkotikus. Tokie žmonės žūsta dvasiškai, sveikata jų labai pablogėja."</p>
<p>"Žmogui reikia sureguliuoti keturis dalykus: keisti mąstymą, mitybą, taisyklingai kvėpuoti ir judėti, – pakartojo dar 1928 m. ištartus Vydūno žodžius medikas. – Japonai jau seniai tvirtina, kad žmogus kasdien turi nužingsniuoti bent 10 tūkst. žingsnelių."</p>
<p>Gediminas patikslina, kad bėgioja savo malonumui, o maratonų tikslas jam – ne rezultato siekimas.</p>
<p>"Pradėjus bėgioti, natūraliai pasikeitė mityba, kvėpavimas ir mąstymas, – šyptelėjo G.Kinderis. – Maratonas – kaip ir gyvenimas. Kai kuriais ruožais bėgti lengviau, kai kur – sunkiau, yra vadinamųjų duobių. Ir maratone, ir gyvenime yra startas ir finišas – pradžia ir pabaiga."</p>
<p><strong>Išgirsti paukščius, pamatyti stirną</strong></p>
<p>Pradėjęs bėgioti, apie maratono distanciją G.Kinderis net nesvajojo. Iš pradžių nubėgdavo po 5 km gamtoje, kai žinomas daugelio televizijos viktorinų laimėtojas Liucijus Ambraška pasiūlė dalyvauti Vilniaus maratone.</p>
<p>"Tai buvo pirmoji didelė mano gyvenimo avantiūra, – nusijuokė ketvirtas lietuvis, kuriam pavyko nubėgti 100 maratonų. – Po finišo apėmė euforija – naujas laiptelis gyvenime. Paskui savotiška tuštuma, kaip ir rašytojui parašius knygą, dailininkui nutapius paveikslą ar realizavus didelį projektą. Tuštumą reikėjo užpildyti dar vienu maratonu. Ir dar vienu. Dabar kasdienis laukimas, kada žengsiu prie starto linijos."</p>
<p>G.Kinderis šyptelėjo paklaustas, kad bėgti maratoną, ko gero, labai nuobodu. Jam – priešingai. Net jei ir nebūtų uždrausta kai kuriuose maratonuose bėgioti su ausinuku, jo nesidėtų.</p>
<p>"Noriu išgirsti paukštelių čiulbėjimą, įkvėpti žiedų kvapo, pamatyti prabėgančią stirną ar triušį. Ausinukas trukdytų", – maratonai medikui padėjo atrasti kitą pasaulį, pažinti įdomių žmonių, pamatyti nuostabių, neregėtų Lietuvos ir Europos vietų.</p>
<p>Ką daryti, kai reikia sukti ratą po rato stadione? G.Kinderis vadovaujasi P.Silkino patarimais: "Niekada negalvok, kiek tau liko nubėgti. Nesivyk. Bėk ne iš paskutiniųjų, bet apie 80 proc. pajėgumu. Nes paskui dėl inkstų nepakankamumo, dehidracijos, vykstant metabolizmo procesams ar kilus kitokioms problemoms, pateksi į reanimaciją. Bėgdamas galvok apie ką nors gera, apie artimą žmogų. Aš vieną ratą skiriu vienam, kitą – kitam žmogui."</p>
<p><strong>Pigūs bateliai</strong></p>
<p>Iš pradžių jis buvo balta varna: bėgdamas maratoną išgarindavo po 4 kg svorio, bėgiodamas 16 litų kainuojančiais nekokybiškais sportiniais bateliais.</p>
<p>"Tavo avalynė bloga", – kartą pastebėjo vienas garsus, jau amžinatilsį maratono bėgikas Vladislovas Levickas, bėgiojęs beveik iki 90 metų.</p>
<p>"Bėgi gerai, bet tavo avalynė pridarys bėdų kojoms", – draugiškai patarė ir žurnalistas iš Rygos, patardamas nusipirkti geros firmos 300-400 litų kainuojančius sportinius batelius.</p>
<p>Tuomet kas mėnesį keisdavęs greitai suplyštančius prastus batelius G.Kinderis manė, kad pernelyg brangu gera avalynė: "Tačiau naujų kokybiškų jau užtekdavo pusantro sezono – prabėgdavau apie 1 500 kilometrų."</p>
<p>Dabar jam užtenka ir 2 l vandens, o organizmas po maratono netenka apie 2 kg svorio.</p>
<p>"Yra žmonių, nubėgančių 2–3 maratonus per metus, išsunkiančių save, siekiančių maksimalaus rezultato, paskui jiems reikia pusmečio atsistatyti", – G.Kinderis bėga tik savo malonumui.</p>
<p>Tiesa, pradėjęs bėgioti per beveik 10 metų jis tik kartą savaitei atsisakė šio malonumo, kai buvo išvykęs atostogauti.</p>
<p>Daugiau taip nedaro ir nebėgti negali. Kaip ir dar vienas jo mokytojas – antrasis žmogus po P.Silkino Lietuvoje nubėgęs 100 maratonų – Vidas Totilas. 18 metų pirmą maratoną nubėgęs Vidas juokauja, kad nuo to laiko nebėga tik dieną ar dvi. Tik kartą Lenkijoje patyręs traumą, nekart 42 km nubėgęs vyras negalėjo bėgioti 42 dienas. Simboliška, tiesa?</p>
<p><strong>Užplūsta gera nuotaika</strong></p>
<p>2009 m. gegužę P.Silkino pakviestas G.Kinderis ryžosi antrai avantiūrai. Italijos Bergamo mieste jis su dviem kolegomis dalyvavo renginyje "24 valandų bėgimas".</p>
<p>Šiose varžybose nesvarbu, kiek nubėgsi per parą. Gali pailsėti, paskui vėl bėgti. Finišuoja visi. G.Kinderis Bergame bėgo 17 valandų, kitą laiką ėjo pėsčiomis. Iš viso per tą laiką kaunietis nubėgo maždaug nuo Kauno iki Tauragės – 145 kilometrus! Du jo kolegos – keliolika kilometrų daugiau.</p>
<p>Ne, gydytojas neurologas nesvajoja apie maratoną Sacharos dykumoje, Kaukazo kalnuose, Šiaurės ašigalyje. Arba apie ilgiausią – 1 000 mylių (apie 1 600 km) – bėgimą.</p>
<p>Kartais naktimis į darbą iškviečiamas medikas dirba su smegenų traumas, insultus patyrusiais pacientais, su žmonėmis, kamuojamais stuburo patologijų, hipertonijos: "Jie neateina švytinčiomis akimis, kaip į filharmoniją ar teatrą. Jie tikisi pagalbos. O bėgimas padeda pasikrauti energijos, suteikia geros nuotaikos ir padeda sunkiame darbe."</p>
<p><strong>42 kilometrai be kojos</strong></p>
<p>Gediminas neišskiria keisčiausio maratono. Jis pamena tik gražiausias vietas – Višegrado maratoną, kai bėgo perėja iš Slovakijos į Lenkiją. Arba aplink Balatoną – keturis maratonus per keturias dienas. Kaune G.Kinderiui mieliausia bėgioti Kleboniškyje ir Panemunėje.</p>
<p>Bėgdamas jis sutiko įvairių žmonių. Gydytojas neurologas kadaise protu nesuvokė pamatęs keistai bėgusį vaikiną: "Maniau, kad įdomi bėgimo technika, nes keistai užmesdavo koją. Sužinojau, kad jis patyręs insultą."</p>
<p>Bėgdamas jis matė ir paralyžiuotų maratono bėgikų: Lenkijoje vyrą su viena koja. Šis pasiremdamas ramentais nuėjo 42 km ir 195 metrus. Dar neregį vyrą, bėgusį aplink Balatoną su lydinčiu žmogumi. Arba su riedučiais prieš maratoną pravažiuojančius neįgalius žmones: "Prieš tokias asmenybes lenkiu galvą."</p>
<p>Po akimirkos medikas nusišypsojo, prisiminęs ir kuriozą, nutikusį per maratoną.</p>
<p>Vienas žinomas lietuvis maratonininkas bėgdamas kelis kartus turėjo nuskubėti į krūmus: jam paleido vidurius. Paskui kolegos juokėsi, kad nelaimę išpranašavo jo numeris – 33.</p>
<p><strong>Duobė – dar toli</strong></p>
<p>Tik savo malonumui bėgantis medikas turi ir savo asmeninį maratono rekordą: 3 val. 30 min. 20 sek.</p>
<p>Prieš dvejus metus šį geriausią rezultatą G.Kinderis pasiekė, bėgdamas greta garsios ultramaratonininkės Sados Eidikytės-Bukšnienės.</p>
<p>"Ji sirguliavo, moterį kankino sąnarių uždegimas. Pasiskambinome su artimaisiais, atvežė vaistų. Bėgome keturis ratus, aš greta jos, padėjau sugirdyti tabletes, atsigerti, – ir tik pasiekęs finišą, visą laiką šiek tiek atsilikęs nuo Sados Gediminas sužinojo pasiekęs asmeninį rekordą. – Nuo to laiko net nepriartėju prie šio rezultato."</p>
<p>Bėgimas – kaip gyvenimas, ar maratonas nėra skubėjimas gyventi? Medikas papurtė galvą.</p>
<p>"Žmogaus rezervai skirti gyventi 132 metus. Tik mes juos pernelyg greitai išeikvojame. Maratone, kaip ir gyvenime, kartais reikia bėgti greičiau, kartais – lėčiau. Pernelyg plėšysiesi – perdegsi ir nebaigsi maratono. Būna labai sunkių akimirkų, duobių. Sakoma, kad 35-asis kilometras – didžiausia duobė. Kai turi įgūdžių, gerai viską paskirstai, duobė būna vėliau arba jos nebūna iki finišo."</p>
<p style="display: inline;">Kokiame gyvenimo kilometre dabar yra 26-us metus mediku dirbantis gydytojas neurologas? Gediminas nusijuokė: "Tikiu, kad duobė dar labai toli."</p>
<p><br />Visą pateiktą informaciją galite rasti svetainėje: <a style="color: #003399;" href="http://kauno.diena.lt/naujienos/sveikata/sveikata/medikas-nubeges-simta-maratonu-tai-kaip-gyvenimas-627528#ixzz30YUZUUjA" target="_blank">http://kauno.diena.lt</a></p>
Šių metų antrą Velykų dieną kaunietis Gediminas Kinderis nubėgo 100-ąjį maratoną.
Ta proga siūlome paskaityti straipsnį iš dienraščio "Kauno diena".
Prieš 10 metų Kauno klinikinės ligoninės gydytojui neurologui Gediminui Kinderiui kartu su juo į penktą ligoninės aukštą užlipęs pacientas pažvelgė į akis ir paklausė: "Daktare, jūs dūstate?"
Mintis trenkė it žaibas: kas didesnis ligonis – jis ar pacientas? Gediminas pradėjo bėgioti. Per šv.Velykas medikas nubėgo jau 100-ąjį maratoną. Dabar jis sveria ne 117, bet 82 kilogramus.
Atrodė kaip kitas pasaulis
"Dar prieš 10 metų, žiūrėdamas televiziją, teigiau, kad maratono bėgikai – antžmogiai", – nusišypsojo 50 metų gydytojas neurologas. G.Kinderis jau aštuonerius metus sau užduoda klausimą, kodėl Lietuvoje maratoną bėgioja itin mažai medikų: "Jie – labai užimti žmonės, daug dirba. Ir turbūt geriau atsipalaiduoja žvejyboje, medžioklėje. Nors yra kolegų, kurie, deja, ilsisi svaigindamiesi."
Medikas niekam primygtinai nesiūlo bėgioti. Žmonės yra skirtingi, kiekvienas turi atrasti savo sveikatos ir malonumo šaltinį.
Vis dėlto gydytojas nesustodamas gali pasakoti apie maratoną ir jam padėjusius mokytojus.
"Prieš 30 metų medicinos mokslus baigęs, matematiką dėstęs Kęstutis Tiknevičius pasakojo apie bėgimą. Protu nesuvokiau, kaip jis kasdien gali nubėgti po 10, o savaitgaliais – po 50 kilometrų, – šypsojosi medikas. – Atrodė, kad tai iš kito pasaulio, o dabar remiuosi ir jo patirtimi."
Dabar jau G.Kinderis kitus stebina sugebėjimu kasdien anksti ryte, po naktinės pamainos, arba vakare, po darbo, nubėgti po keliolika kilometrų.
Arba šokiruoja: nubėga maratoną šeštadienį, paskui sekmadienį. Arba dar labiau šokiruoja: Vengrijoje, prie Balatono ežero, nubėgo keturis maratonus per keturias dienas, o baigęs vieną maratoną važiavo tris valandas ir persirengęs su kolegomis automobilyje iškart stojo prie starto linijos ir nubėgo dar vieną maratoną!
Eksperimentas Sibire
"Pradėjus bėgioti visiškai pasikeitė gyvenimas, mąstymas, mityba, atsirado daugiau energijos, pagerėjo nuotaika, darbo našumas", – G.Kinderis pastebėjo, kad bėgiojimas padeda sureguliuoti ir net spręsti cukrinio diabeto, hipertonijos, priklausomybės nuo alkoholio problemas, padeda negaluojant stuburui.
Gediminas, kaip ir legendinis Lietuvos bėgikas, į pasaulio Guinnesso rekordų knygą patekęs Petras Silkinas nenaudoja papildų ir maitinasi tik natūraliu maistu: valgo daug augalinio maisto, daržovių, vaisių, česnakų, riešutų, natūralios varškės, medaus.
Jis prisimena garsios Rusijos chirurgės, gydytojos neurologės, mokslų daktarės Galinos Šatalovos 1984 m. atliktą eksperimentą: medikės pacientai, buvę vėžininkai, dalyvavo 500 km bėgime Sibire su profesionaliais bėgikais.
Pirmieji maitinosi lengvu maistu ir gaudavo apie 600 kilokalorijų per dieną, o profesionalai valgydavo įprastai, taip pat ir nemažai mėsos – suvartodavo apie 6 000 kilokalorijų. Nubėgus pusiaukelę ligoniai aplenkė profesionalus ir grįžo 250 km atgal. Sportininkai grįžti jau neturėjo jėgų.
Keturi svarbūs dalykai
Ankštame, apie 7 kv.m. dydžio, vertebroneurologijos skyriaus gydytojo neurologo G.Kinderio darbo kabinete ant sienos kabo Vydūno nuotrauka. Užrašas: "Mažos kultūros žmonės yra linkę vartoti įvairių nuodų: alkoholį, tabako gaminius ir kitus narkotikus. Tokie žmonės žūsta dvasiškai, sveikata jų labai pablogėja."
"Žmogui reikia sureguliuoti keturis dalykus: keisti mąstymą, mitybą, taisyklingai kvėpuoti ir judėti, – pakartojo dar 1928 m. ištartus Vydūno žodžius medikas. – Japonai jau seniai tvirtina, kad žmogus kasdien turi nužingsniuoti bent 10 tūkst. žingsnelių."
Gediminas patikslina, kad bėgioja savo malonumui, o maratonų tikslas jam – ne rezultato siekimas.
"Pradėjus bėgioti, natūraliai pasikeitė mityba, kvėpavimas ir mąstymas, – šyptelėjo G.Kinderis. – Maratonas – kaip ir gyvenimas. Kai kuriais ruožais bėgti lengviau, kai kur – sunkiau, yra vadinamųjų duobių. Ir maratone, ir gyvenime yra startas ir finišas – pradžia ir pabaiga."
Išgirsti paukščius, pamatyti stirną
Pradėjęs bėgioti, apie maratono distanciją G.Kinderis net nesvajojo. Iš pradžių nubėgdavo po 5 km gamtoje, kai žinomas daugelio televizijos viktorinų laimėtojas Liucijus Ambraška pasiūlė dalyvauti Vilniaus maratone.
"Tai buvo pirmoji didelė mano gyvenimo avantiūra, – nusijuokė ketvirtas lietuvis, kuriam pavyko nubėgti 100 maratonų. – Po finišo apėmė euforija – naujas laiptelis gyvenime. Paskui savotiška tuštuma, kaip ir rašytojui parašius knygą, dailininkui nutapius paveikslą ar realizavus didelį projektą. Tuštumą reikėjo užpildyti dar vienu maratonu. Ir dar vienu. Dabar kasdienis laukimas, kada žengsiu prie starto linijos."
G.Kinderis šyptelėjo paklaustas, kad bėgti maratoną, ko gero, labai nuobodu. Jam – priešingai. Net jei ir nebūtų uždrausta kai kuriuose maratonuose bėgioti su ausinuku, jo nesidėtų.
"Noriu išgirsti paukštelių čiulbėjimą, įkvėpti žiedų kvapo, pamatyti prabėgančią stirną ar triušį. Ausinukas trukdytų", – maratonai medikui padėjo atrasti kitą pasaulį, pažinti įdomių žmonių, pamatyti nuostabių, neregėtų Lietuvos ir Europos vietų.
Ką daryti, kai reikia sukti ratą po rato stadione? G.Kinderis vadovaujasi P.Silkino patarimais: "Niekada negalvok, kiek tau liko nubėgti. Nesivyk. Bėk ne iš paskutiniųjų, bet apie 80 proc. pajėgumu. Nes paskui dėl inkstų nepakankamumo, dehidracijos, vykstant metabolizmo procesams ar kilus kitokioms problemoms, pateksi į reanimaciją. Bėgdamas galvok apie ką nors gera, apie artimą žmogų. Aš vieną ratą skiriu vienam, kitą – kitam žmogui."
Pigūs bateliai
Iš pradžių jis buvo balta varna: bėgdamas maratoną išgarindavo po 4 kg svorio, bėgiodamas 16 litų kainuojančiais nekokybiškais sportiniais bateliais.
"Tavo avalynė bloga", – kartą pastebėjo vienas garsus, jau amžinatilsį maratono bėgikas Vladislovas Levickas, bėgiojęs beveik iki 90 metų.
"Bėgi gerai, bet tavo avalynė pridarys bėdų kojoms", – draugiškai patarė ir žurnalistas iš Rygos, patardamas nusipirkti geros firmos 300-400 litų kainuojančius sportinius batelius.
Tuomet kas mėnesį keisdavęs greitai suplyštančius prastus batelius G.Kinderis manė, kad pernelyg brangu gera avalynė: "Tačiau naujų kokybiškų jau užtekdavo pusantro sezono – prabėgdavau apie 1 500 kilometrų."
Dabar jam užtenka ir 2 l vandens, o organizmas po maratono netenka apie 2 kg svorio.
"Yra žmonių, nubėgančių 2–3 maratonus per metus, išsunkiančių save, siekiančių maksimalaus rezultato, paskui jiems reikia pusmečio atsistatyti", – G.Kinderis bėga tik savo malonumui.
Tiesa, pradėjęs bėgioti per beveik 10 metų jis tik kartą savaitei atsisakė šio malonumo, kai buvo išvykęs atostogauti.
Daugiau taip nedaro ir nebėgti negali. Kaip ir dar vienas jo mokytojas – antrasis žmogus po P.Silkino Lietuvoje nubėgęs 100 maratonų – Vidas Totilas. 18 metų pirmą maratoną nubėgęs Vidas juokauja, kad nuo to laiko nebėga tik dieną ar dvi. Tik kartą Lenkijoje patyręs traumą, nekart 42 km nubėgęs vyras negalėjo bėgioti 42 dienas. Simboliška, tiesa?
Užplūsta gera nuotaika
2009 m. gegužę P.Silkino pakviestas G.Kinderis ryžosi antrai avantiūrai. Italijos Bergamo mieste jis su dviem kolegomis dalyvavo renginyje "24 valandų bėgimas".
Šiose varžybose nesvarbu, kiek nubėgsi per parą. Gali pailsėti, paskui vėl bėgti. Finišuoja visi. G.Kinderis Bergame bėgo 17 valandų, kitą laiką ėjo pėsčiomis. Iš viso per tą laiką kaunietis nubėgo maždaug nuo Kauno iki Tauragės – 145 kilometrus! Du jo kolegos – keliolika kilometrų daugiau.
Ne, gydytojas neurologas nesvajoja apie maratoną Sacharos dykumoje, Kaukazo kalnuose, Šiaurės ašigalyje. Arba apie ilgiausią – 1 000 mylių (apie 1 600 km) – bėgimą.
Kartais naktimis į darbą iškviečiamas medikas dirba su smegenų traumas, insultus patyrusiais pacientais, su žmonėmis, kamuojamais stuburo patologijų, hipertonijos: "Jie neateina švytinčiomis akimis, kaip į filharmoniją ar teatrą. Jie tikisi pagalbos. O bėgimas padeda pasikrauti energijos, suteikia geros nuotaikos ir padeda sunkiame darbe."
42 kilometrai be kojos
Gediminas neišskiria keisčiausio maratono. Jis pamena tik gražiausias vietas – Višegrado maratoną, kai bėgo perėja iš Slovakijos į Lenkiją. Arba aplink Balatoną – keturis maratonus per keturias dienas. Kaune G.Kinderiui mieliausia bėgioti Kleboniškyje ir Panemunėje.
Bėgdamas jis sutiko įvairių žmonių. Gydytojas neurologas kadaise protu nesuvokė pamatęs keistai bėgusį vaikiną: "Maniau, kad įdomi bėgimo technika, nes keistai užmesdavo koją. Sužinojau, kad jis patyręs insultą."
Bėgdamas jis matė ir paralyžiuotų maratono bėgikų: Lenkijoje vyrą su viena koja. Šis pasiremdamas ramentais nuėjo 42 km ir 195 metrus. Dar neregį vyrą, bėgusį aplink Balatoną su lydinčiu žmogumi. Arba su riedučiais prieš maratoną pravažiuojančius neįgalius žmones: "Prieš tokias asmenybes lenkiu galvą."
Po akimirkos medikas nusišypsojo, prisiminęs ir kuriozą, nutikusį per maratoną.
Vienas žinomas lietuvis maratonininkas bėgdamas kelis kartus turėjo nuskubėti į krūmus: jam paleido vidurius. Paskui kolegos juokėsi, kad nelaimę išpranašavo jo numeris – 33.
Duobė – dar toli
Tik savo malonumui bėgantis medikas turi ir savo asmeninį maratono rekordą: 3 val. 30 min. 20 sek.
Prieš dvejus metus šį geriausią rezultatą G.Kinderis pasiekė, bėgdamas greta garsios ultramaratonininkės Sados Eidikytės-Bukšnienės.
"Ji sirguliavo, moterį kankino sąnarių uždegimas. Pasiskambinome su artimaisiais, atvežė vaistų. Bėgome keturis ratus, aš greta jos, padėjau sugirdyti tabletes, atsigerti, – ir tik pasiekęs finišą, visą laiką šiek tiek atsilikęs nuo Sados Gediminas sužinojo pasiekęs asmeninį rekordą. – Nuo to laiko net nepriartėju prie šio rezultato."
Bėgimas – kaip gyvenimas, ar maratonas nėra skubėjimas gyventi? Medikas papurtė galvą.
"Žmogaus rezervai skirti gyventi 132 metus. Tik mes juos pernelyg greitai išeikvojame. Maratone, kaip ir gyvenime, kartais reikia bėgti greičiau, kartais – lėčiau. Pernelyg plėšysiesi – perdegsi ir nebaigsi maratono. Būna labai sunkių akimirkų, duobių. Sakoma, kad 35-asis kilometras – didžiausia duobė. Kai turi įgūdžių, gerai viską paskirstai, duobė būna vėliau arba jos nebūna iki finišo."
Kokiame gyvenimo kilometre dabar yra 26-us metus mediku dirbantis gydytojas neurologas? Gediminas nusijuokė: "Tikiu, kad duobė dar labai toli."
Visą pateiktą informaciją galite rasti svetainėje: http://kauno.diena.lt
