<p>Šiuo metu, vieni geriausių Lietuvos stajerių pasidalino savo mintimis apie bėgimo subtilybes, esamus pasiekimus ir būsimus iššūkius. O ką galvoja jų treneris <b>Dainius Virbickas</b>, vienas geriausių praeities maratoninikų, atskleidžiame šiandien:</p><p><b>1. Ar galėtum trumpai patarti, ką turėtų daryti mėgėjas, kad pasiektų bent jau vidutinį lygį?</b></p><p><i>Mėgėjai bėgioja dėl to, kad jiems tai patinka. Vieni pradeda bėgioti dėl sveikatos, kitiems tai laisvalaikio praleidimo būdas. Pamažu bėgimas tampa neatsiejama gyvenimo dalimi ir ko daugiau bėgioji, tuo labiau norisi bėgti dar ir dar... Atsiranda noras pagerinti savo asmeninius rezultatus, aplenkti kolegą ar kito bėgimo klubo narį. Pirmiausiai pats mėgėjas turi žinoti ar jis nori pasiekti kažkokį lygį! Ar jam to reikia? Jei nors kažkiek reikia, tai patariu pasikonsultuoti su patyrusiu treneriu, nors jie dažniausiai užsiėmę arba paskaityti specialios literatūros. Svarbiausia neperlenkti lazdos!</i></p><p><b>2. Ar egzistuoja žmogaus galimybių ribos? Kas išduoda, kad artėjama prie galimybių ribos? Ar yra būdų jas nutolinti? Kaip jos kinta priklausomai nuo žmogaus amžiaus?</b></p><p><i>Manau, kad žmogaus fizinių galimybių ribos egzistuoja. Buvo tarybiniai laikai, santvarka kita, kitos žmogaus saviraiškos galimybės bei gyvenimo vertybės, motyvacija..Čia negali būti kaip su technikos išradimais! Pas mus dabar mažėja norinčių sunkiai dirbti fiziškai, o gyventi patogiau ir geriau daugėja. Ilgų nuotolių bėgimuose dominuoja Afrikos žemyno bėgikai ir kai pakils jų pragyvenimo lygis, pasikeis mentalitetas ir šeimos sampratos supratimas, tada turėtų pasibaigti ir rekordų gerinimai. Žinoma tai tik mano tokia nuomonė. Galimybių ribas peržengti treniruotėse beveik neįmanoma, pasiekia daugiau tie, kurie jas peržengia varžybose! Deja, su metais mažėja ir galimybių ribos.</i></p><p><b>3. Ko patartum vengti treniruotėse? Kas yra blogai ir gali sukelti persitreniravimą?</b></p><p><i>Treniruotėse patarčiau vengti avantiūrizmo ir intensyvių dažnų treniruočių aukštesniame lygyje, nei esi dabartiniu momentu, tai gali sukelti persitreniravimą. Būtina sekti širdies darbą, stengtis suprasti savo organizmą. Taip pat atsargiai pradėti treniruotis po ligos!</i></p><p><b>4. Ką rekomenduotum gavus traumą? Kaip koreguoti treniruočių krūvius esant traumai?</b></p><p><i>Trauma traumai nelygi. Dažniausiai pasitaikančios, tai achilo skausmai, antkaulių uždegimai, stuburo slankstelių pasislinkimai (kai užspaudžiamas nervas ir skausmas pereina i koją), pėdos traumos. Tai atsitinka dėl prastos avalynės, dažnos bėgimo dangų kaitos, silpno bendro fizinio pasiruošimo arba per didelio krūvio. Tada būtina mažinti treniruočių krūvius arba visai kurį laiką nebėgioti. Tuo periodu, priklausomai nuo traumos pobūdžio, galima pakeisti laikinai bėgimą ilgu pasivaikščiojimu, plaukiojimu baseine, važiavimu dviračiu, gydyti skaudamą vietą arba ją stiprinti.</i></p><p><b>5. Geriausi 2010 m. Lietuvos maratoninkai ir pusmaratoninkai Jūsų klubiečiai. Tai sutapimas ar klubo pastangų išugdyti sportininką vaisius?</b></p><p><i>Klubo elitui visada keliami aukšti reikalavimai. Silpniems čia ne vieta, sportininkas turi būti stiprus psichologiškai, jei nori ko nors pasiekti. Džiugu, kai pasiseka, o sekasi stipriausiems.</i></p><p><b>6. Jūsų klubo elitas dabartinį lygį pasiekė jau būdami globojami klubo. Kaip atsirenkate pretendentus į klubą? Kaip išskiriate talentingiausius, nes bent kol kas panašu, kad neprašaunate.</b></p><p><i>Kai sportininkas pasijaučia kam nors reikalingas, daugiau nei sau ir treneriui tada ir pasiekia aukštesnių rezultatų. Talentus pastebim ne mes vieni, o esantiems stengiuosi padėti atsiskleisti, ne visada pavyksta - yra kur tobulėti ir man ir bėgikams. Nėra neklystančių žmonių, trenerių taip pat! Iš dramblio nenoriu padaryti gazelės, bet man patinka iššūkiai. Kai pats rimtai sportavau, daug girdėjau skeptiškų kalbų dėl mano sugebėjimų sėkmingai bėgti maratoną, bet tai mane ne tiek žeidė kiek motyvavo – dar daugiau noro buvo. Svarbiausia reikia labai norėti!</i></p><p><b>7. Kodėl dabartiniai Lietuvos stajeriai net nesugeba priartėti prie Jūsų, Sausaičio ar Kundroto rezultatų maratono distancijoje (ilguose nuotoliuose)? Buvo kitokia treniruočių metodika, daugiau talentų, o gal dabar griežtesnė dopingo kontrolė?</b></p><p><i>Čia daug priežasčių... Tarybiniais laikais maratonas nebuvo populiarus, nes nebuvo komercijos tada ir visi stajeriai, turintys labai aukštus rezultatus 10 000 m distancijoje, kratėsi maratono kaip velnias kryžiaus (išimtis A.Baranovas). Lietuvai atgavus nepriklausomybę atsivėrė kitos galimybės ir Romo Sausaičio entuziazmo dėka maratonas suklestėjo, jei taip galima pasakyti. R. Sausaitis, Č. Kundrotas, V. Ežerskis, aš, P. Fedorenka ir jau vėliau M. Pukštas. Po to tuštuma. Nežinau kodėl, nes buvau gan ilgokai nutolęs nuo lengvosios atletikos, bet panašu, kad mažai kas ruošė vyrus. Per 15 metų daug kas pasikeitė, maratone padidėjo konkurencija, tapo sunkiau vyrams iškovoti aukštesnes vietas, o kai jų nėra, tai nelabai kas ir bėgiku beskaito. Sakyčiau Lietuvoje vyrai užmiršti, nes tarp moterų mažesnė konkurencija, joms lengviau iškovoti aukštesnes vietas tiek komercinėse varžybose, tiek Olimpinėse žaidynėse ar Čempionatuose. Kaip pavyzdį galiu paminėti Aurimo Skinulio rezultatą 2:20:46 kuris Lietuvoje nežavi nei sporto funkcionierių, nei specialistų, bet nuo moters pasiekto rezultato (tolygu 2:33:00) jau aikčiotų daugelis.</i></p><p><b>8. Kaip vertinate savo, kaip bėgiko rezultatus 2010 m.? Ar planuojate 2011 m ar vėliau pasiekti kažkokį reikšmingesnį rezultatą tarkime veteranų tarpe? Kokie aplamai planai 2011 m?</b></p><p><i>Na man mažai kur teko dalyvauti 2010 metais, kuo toliau, tuo daugiau darbų. Norisi daugiau pabėgioti, bet yra kaip yra. Nežinau ar mano amžiuje dar reikia siekti ko nors reikšmingo?! Norėčiau, kad mano auklėtiniai pasiektų aukštų rezultatų ir daugiau už mane!</i></p><p><b>9. Ar Jūsų kaip sportininko biografijoje buvo kas nors išskirtinio, neįprasto? Ar pasiekėte viską, ką galėjote?</b></p><p><i>Neįprasto ir išskirtinio daug yra nutikę, nežinau ar verta vardinti ir plėstis, gal kada kitą kartą išsamiau ir plačiau. O aktyvus buvau nuo mažens, visada judėti reikėjo, kūno kultūros pamoka pati mėgstamiausia buvo! Augau kaime, tai po pamokų kaulydavom mokyklos direktorės rakto nuo sporto salės pažaisti krepšinio norėdavosi, net žiemą lauke eidavau pamėtyti kamuolį į krepšį, vasaromis iki nakties žaisdavom futbolą, dalyvaudavau už mokyklą rajoninėse bėgimo, slidinėjimo varžybose. Nebuvo pas mus kaime jokių trenerių. Brolis gyveno Birštone ir lankė bėgimo treniruotes, dalyvaudavo varžybose, kuriose ir pamačiau kraują kaitinančias kovas. Užsimaniau ir aš treniruotis bėgimą, be to neblogai ir sekdavosi mokykloje bėgioti. Pabaigęs aštuonmetę mokyklą išvažiavau į Kauną mokintis ir pats nuėjau pas trenerį S.Veržbicką treniruotis, man buvo 15 metų. Pirmus metus save pasaugodavau, patinginiaudavau, bet po to kai užsikabinau, tai raginti nereikėdavo. Kažko tokio reikšmingo neesu laimėjęs. Lietuvos čempionatus, miela 10-a vieta Tarybų Sąjungos jaunių žaidynėse 1998 m, 1999 m. Lietuvos jaunimo čempionas 10 000 m-32:02 (dar iki dabar nepagerintas 17-čių rekordas). Kiekvienas sėkmingai įveiktas maratonas irgi primena džiugias akimirkas! Pasiekiau tikrai ne viską ir neišnaudojau savo visų galimybių, baigiau sportuoti 26 metų.</i></p><p><b>10. Ar turite svajonę ar tikslą susijusį su bėgimu (koks jis)?</b></p><p><i>Turiu svajonę, bet jei pasakysiu, tai bus nebe svajonė.</i></p><p> </p><p><b>11. Jūsų palinkėjimas Lietuvos bėgimo mėgėjams:</b></p><p><i>Linkiu sveikatos Naujais metais! Smagių akimirkų bėgimo trasose! Kad bėgikų gretos gausėtų!</i></p>
Šiuo metu, vieni geriausių Lietuvos stajerių pasidalino savo mintimis apie bėgimo subtilybes, esamus pasiekimus ir būsimus iššūkius. O ką galvoja jų treneris Dainius Virbickas, vienas geriausių praeities maratoninikų, atskleidžiame šiandien:
1. Ar galėtum trumpai patarti, ką turėtų daryti mėgėjas, kad pasiektų bent jau vidutinį lygį?
Mėgėjai bėgioja dėl to, kad jiems tai patinka. Vieni pradeda bėgioti dėl sveikatos, kitiems tai laisvalaikio praleidimo būdas. Pamažu bėgimas tampa neatsiejama gyvenimo dalimi ir ko daugiau bėgioji, tuo labiau norisi bėgti dar ir dar... Atsiranda noras pagerinti savo asmeninius rezultatus, aplenkti kolegą ar kito bėgimo klubo narį. Pirmiausiai pats mėgėjas turi žinoti ar jis nori pasiekti kažkokį lygį! Ar jam to reikia? Jei nors kažkiek reikia, tai patariu pasikonsultuoti su patyrusiu treneriu, nors jie dažniausiai užsiėmę arba paskaityti specialios literatūros. Svarbiausia neperlenkti lazdos!
2. Ar egzistuoja žmogaus galimybių ribos? Kas išduoda, kad artėjama prie galimybių ribos? Ar yra būdų jas nutolinti? Kaip jos kinta priklausomai nuo žmogaus amžiaus?
Manau, kad žmogaus fizinių galimybių ribos egzistuoja. Buvo tarybiniai laikai, santvarka kita, kitos žmogaus saviraiškos galimybės bei gyvenimo vertybės, motyvacija..Čia negali būti kaip su technikos išradimais! Pas mus dabar mažėja norinčių sunkiai dirbti fiziškai, o gyventi patogiau ir geriau daugėja. Ilgų nuotolių bėgimuose dominuoja Afrikos žemyno bėgikai ir kai pakils jų pragyvenimo lygis, pasikeis mentalitetas ir šeimos sampratos supratimas, tada turėtų pasibaigti ir rekordų gerinimai. Žinoma tai tik mano tokia nuomonė. Galimybių ribas peržengti treniruotėse beveik neįmanoma, pasiekia daugiau tie, kurie jas peržengia varžybose! Deja, su metais mažėja ir galimybių ribos.
3. Ko patartum vengti treniruotėse? Kas yra blogai ir gali sukelti persitreniravimą?
Treniruotėse patarčiau vengti avantiūrizmo ir intensyvių dažnų treniruočių aukštesniame lygyje, nei esi dabartiniu momentu, tai gali sukelti persitreniravimą. Būtina sekti širdies darbą, stengtis suprasti savo organizmą. Taip pat atsargiai pradėti treniruotis po ligos!
4. Ką rekomenduotum gavus traumą? Kaip koreguoti treniruočių krūvius esant traumai?
Trauma traumai nelygi. Dažniausiai pasitaikančios, tai achilo skausmai, antkaulių uždegimai, stuburo slankstelių pasislinkimai (kai užspaudžiamas nervas ir skausmas pereina i koją), pėdos traumos. Tai atsitinka dėl prastos avalynės, dažnos bėgimo dangų kaitos, silpno bendro fizinio pasiruošimo arba per didelio krūvio. Tada būtina mažinti treniruočių krūvius arba visai kurį laiką nebėgioti. Tuo periodu, priklausomai nuo traumos pobūdžio, galima pakeisti laikinai bėgimą ilgu pasivaikščiojimu, plaukiojimu baseine, važiavimu dviračiu, gydyti skaudamą vietą arba ją stiprinti.
5. Geriausi 2010 m. Lietuvos maratoninkai ir pusmaratoninkai Jūsų klubiečiai. Tai sutapimas ar klubo pastangų išugdyti sportininką vaisius?
Klubo elitui visada keliami aukšti reikalavimai. Silpniems čia ne vieta, sportininkas turi būti stiprus psichologiškai, jei nori ko nors pasiekti. Džiugu, kai pasiseka, o sekasi stipriausiems.
6. Jūsų klubo elitas dabartinį lygį pasiekė jau būdami globojami klubo. Kaip atsirenkate pretendentus į klubą? Kaip išskiriate talentingiausius, nes bent kol kas panašu, kad neprašaunate.
Kai sportininkas pasijaučia kam nors reikalingas, daugiau nei sau ir treneriui tada ir pasiekia aukštesnių rezultatų. Talentus pastebim ne mes vieni, o esantiems stengiuosi padėti atsiskleisti, ne visada pavyksta - yra kur tobulėti ir man ir bėgikams. Nėra neklystančių žmonių, trenerių taip pat! Iš dramblio nenoriu padaryti gazelės, bet man patinka iššūkiai. Kai pats rimtai sportavau, daug girdėjau skeptiškų kalbų dėl mano sugebėjimų sėkmingai bėgti maratoną, bet tai mane ne tiek žeidė kiek motyvavo – dar daugiau noro buvo. Svarbiausia reikia labai norėti!
7. Kodėl dabartiniai Lietuvos stajeriai net nesugeba priartėti prie Jūsų, Sausaičio ar Kundroto rezultatų maratono distancijoje (ilguose nuotoliuose)? Buvo kitokia treniruočių metodika, daugiau talentų, o gal dabar griežtesnė dopingo kontrolė?
Čia daug priežasčių... Tarybiniais laikais maratonas nebuvo populiarus, nes nebuvo komercijos tada ir visi stajeriai, turintys labai aukštus rezultatus 10 000 m distancijoje, kratėsi maratono kaip velnias kryžiaus (išimtis A.Baranovas). Lietuvai atgavus nepriklausomybę atsivėrė kitos galimybės ir Romo Sausaičio entuziazmo dėka maratonas suklestėjo, jei taip galima pasakyti. R. Sausaitis, Č. Kundrotas, V. Ežerskis, aš, P. Fedorenka ir jau vėliau M. Pukštas. Po to tuštuma. Nežinau kodėl, nes buvau gan ilgokai nutolęs nuo lengvosios atletikos, bet panašu, kad mažai kas ruošė vyrus. Per 15 metų daug kas pasikeitė, maratone padidėjo konkurencija, tapo sunkiau vyrams iškovoti aukštesnes vietas, o kai jų nėra, tai nelabai kas ir bėgiku beskaito. Sakyčiau Lietuvoje vyrai užmiršti, nes tarp moterų mažesnė konkurencija, joms lengviau iškovoti aukštesnes vietas tiek komercinėse varžybose, tiek Olimpinėse žaidynėse ar Čempionatuose. Kaip pavyzdį galiu paminėti Aurimo Skinulio rezultatą 2:20:46 kuris Lietuvoje nežavi nei sporto funkcionierių, nei specialistų, bet nuo moters pasiekto rezultato (tolygu 2:33:00) jau aikčiotų daugelis.
8. Kaip vertinate savo, kaip bėgiko rezultatus 2010 m.? Ar planuojate 2011 m ar vėliau pasiekti kažkokį reikšmingesnį rezultatą tarkime veteranų tarpe? Kokie aplamai planai 2011 m?
Na man mažai kur teko dalyvauti 2010 metais, kuo toliau, tuo daugiau darbų. Norisi daugiau pabėgioti, bet yra kaip yra. Nežinau ar mano amžiuje dar reikia siekti ko nors reikšmingo?! Norėčiau, kad mano auklėtiniai pasiektų aukštų rezultatų ir daugiau už mane!
9. Ar Jūsų kaip sportininko biografijoje buvo kas nors išskirtinio, neįprasto? Ar pasiekėte viską, ką galėjote?
Neįprasto ir išskirtinio daug yra nutikę, nežinau ar verta vardinti ir plėstis, gal kada kitą kartą išsamiau ir plačiau. O aktyvus buvau nuo mažens, visada judėti reikėjo, kūno kultūros pamoka pati mėgstamiausia buvo! Augau kaime, tai po pamokų kaulydavom mokyklos direktorės rakto nuo sporto salės pažaisti krepšinio norėdavosi, net žiemą lauke eidavau pamėtyti kamuolį į krepšį, vasaromis iki nakties žaisdavom futbolą, dalyvaudavau už mokyklą rajoninėse bėgimo, slidinėjimo varžybose. Nebuvo pas mus kaime jokių trenerių. Brolis gyveno Birštone ir lankė bėgimo treniruotes, dalyvaudavo varžybose, kuriose ir pamačiau kraują kaitinančias kovas. Užsimaniau ir aš treniruotis bėgimą, be to neblogai ir sekdavosi mokykloje bėgioti. Pabaigęs aštuonmetę mokyklą išvažiavau į Kauną mokintis ir pats nuėjau pas trenerį S.Veržbicką treniruotis, man buvo 15 metų. Pirmus metus save pasaugodavau, patinginiaudavau, bet po to kai užsikabinau, tai raginti nereikėdavo. Kažko tokio reikšmingo neesu laimėjęs. Lietuvos čempionatus, miela 10-a vieta Tarybų Sąjungos jaunių žaidynėse 1998 m, 1999 m. Lietuvos jaunimo čempionas 10 000 m-32:02 (dar iki dabar nepagerintas 17-čių rekordas). Kiekvienas sėkmingai įveiktas maratonas irgi primena džiugias akimirkas! Pasiekiau tikrai ne viską ir neišnaudojau savo visų galimybių, baigiau sportuoti 26 metų.
10. Ar turite svajonę ar tikslą susijusį su bėgimu (koks jis)?
Turiu svajonę, bet jei pasakysiu, tai bus nebe svajonė.
11. Jūsų palinkėjimas Lietuvos bėgimo mėgėjams:
Linkiu sveikatos Naujais metais! Smagių akimirkų bėgimo trasose! Kad bėgikų gretos gausėtų!
