<p>Jis bėgimo trasoje pasirodo retai, tačiau kai jau pasirodo... Tai ir traukia akį lengvu, plastišku ir kas svarbiausia pergalingu bėgimu. Taip taip, šios savaitės desertas tai LKKA mokslininkas, sporto ir pratimų fiziologijos srityje, kaunietis ir šiltas pašnekovas - <b>Tomas Venckūnas</b>.</p><p><b>1. Esate sporto fiziologas, todėl į mėgėjišką bėgimą galite pažvelgti giliau nei bet kuris kitas bėgimo mėgėjas Lietuvoje. Ar tos žinios padeda siekti rezultatų, ar visgi įgimtos savybės ir sunkios treniruotės yra pagrindas?</b></p><p><i>Žinios apie darbingumą ar nuovargį kartais šiek tiek padeda. Manau, kad rezultatą specifinėmis varžybų sąlygomis lemiančių veiksnių geresnis žinojimas labiau padeda aukštesniame nei „mėgėjiškas“ lygis, nes jame labiau išnaudojamos ir „įgimtos savybės“ (dėl didelės motyvacijos treniruotis bei varžytis, ir dėl to, kad tame lygyje nebūna savo įgimtų gabumų neatskleidusių sportininkų), ir treniruojamasi ne tik smarkiau, bet tikriausiai ir kryptingiau/protingiau. Tuomet treniravimosi metodikos niuansai ir leistinų „gudrybių“ pritaikymas leidžia geriau tai išmanantiems dažniau laimėti prieš mažiau išmanančius.</i></p><p><i>Galima sakyti ir kitaip: žinios gali padėti tinkamiau (ir tuo pačiu dažnai – sunkiau/intensyviau) treniruotis ir „atskleisti savo įgimtus gabumus“.</i></p><p><i>Tiesa, išmanymas kartais gali ir gniuždyti psichologiškai: pvz., jei žinotum, kad maratoną, gerai jam pasirengęs, gali prabėgti per 2:25, bet ne greičiau, o labai norėtųsi 2:05, rezultatas dėl per mažos motyvacijos siekti 2:25 sunkiai treniruojantis ir labai stengiantys pačių varžybų metu gali būti 3:00 ar pan...</i></p><p><i>Atsakydamas į šį klausimą negalvojau konkrečiai apie save.</i></p><p><b>2. Dauguma mėgėjiško bėgimo atstovų pasakytų, kad jie gyvena sveikai, kadangi reguliariai sportuoja, taip stiprindami organizmą. Tačiau konkuruodami su kolegomis, siekdami geresnių rezultatų dauguma bėgikų neapsieina vien su lengvais krosais. Neskaitant to, kad savaitgaliais apimti azarto mėgina savo organizmo ribas varžybų trasoje, viduryje savaitės dar bėgioja greitas atkarpas, greito bėgimo krosus ir t. t. Ar tokios iškrovos žmogaus organizmui taip pat yra sveikos? O jei yra „šalutinis poveikis“, tai į kokias organizmo funkcijas turėtų kreipti dėmesį bėgikas, tam, kad neprisižaistų, nepersitreniruotų?</b></p><p><i>Persitreniruoti nėra lengva, o ir pats persitreniravimas iš esmės neturi ilgalaikių neigiamų pasekmių „sveikatai“. Žmogus pagal savo genetiškai nulemtas fizines ypatybes jau labai daug tūkstančių metų yra evoliucionavęs būtent į ilgųjų nuotolių bėgiką (Lieberman et al., J Hum Evol 2007,53(4):439-42; Lieberman & Bramble, Sports Med 2007,37(4-5):288-90.), ir kol kas tikrai nesitransformavo į nieką kitą, kad ir kaip keistai tai kam nors (pvz., nuolat sėdinčiam priešais monitorių) pasirodytų.</i></p><p><i>Daugumai bėgikų, neieškant išskirtinių „egzempliorių“, turbūt iki šiol tinka nuoseklaus krūvio didinimo (progresyvumo), reguliaraus/pastovaus treniravimosi, specifiškumo (bėgikui – daugiausia bėgioti, o ne plaukioti ar kilnoti svarmenis) ir kt. (pvz., nebėgioti sergant ūminėmis infekcinėmis ligomis) principai.</i> </p><p><b>3. Sąnariai. Bėgiojant jie labiau dyla ar stiprėja? Dažnam bėgikui aplinkiniai priekaištauja, kad jis sugadins savo sąnarius ir senatvėje bus priverstas važinėti su vežimėliu. Tačiau ir Lietuvoje mes turime pavyzdžių, kaip garbingo amžiaus bėgikai ir toliau sėkmingai suka savo nubėgtų kilometrų skaitliuką, nors nebėgiojantys jų bendraamžiai seniai nebeišlipa iš lovos ar grabo. Kur visa to paslaptis?</b></p><p><i>Nelengva atsakyti. Sąnarių funkciją, sveikatos būklę, emocinį stabilumą, protinius gebėjimus ir t.t. lemia daug priežasčių. Kiekvienas iš mūsų (galbūt išskyrus kai kuriuos dvynukus, trynukus) esame unikalūs/vienetiniais ir bent kol kas net teoriškai nepakartojami genetiškai, ir tai lemia skirtingą mūsų prisitaikymą prie skirtingų sąlygų (pvz., 1000km greito bėgimo plentu per mėnesį): iš kur žinoti, kaip ilgai gyvensi ir nuo ko mirsi, jei elgsies vienaip ar kitaip? Juk negali atlikti su savimi daugiau nei vieno viso gyvenimo trukmės eksperimento...</i></p><p><i>Yra netiesioginių įrodymų, kad profesionalus sportas ir profesionalus ištvermės sportas gali turėti šiokios tokios neigiamos įtakos kai kurių sąnarių būklei vyresniame amžiuje (Kujala et al., Sports Med 2003,33(12):869-75; Kettunen et al., Am J Sports Med 2001,29(1):2-8), tačiau tie patys autoriai paskiausiomis publikacijos skuba patvirtinti, jog netgi sąnarių būklei vyresniame amžiuje ankstesnis profesionalus sportavimas turi daugiau teigiamos nei neigiamos įtakos (Kettunen et al., Bone 2010,46(2):330-5.). </i></p><p><b>4. Daugumos bėgimo mėgėjų tikslas yra maratonas. Dalis bėgikų eina dar toliau (ultra distancijos). Ar tokios distancijos fiziologiniu požiūriu yra priimtinos žmogaus organizmui? Jei bėgikas yra pasiruošęs, ar jis gali bėgti bet ką, ar visgi yra riba, kurios vertėtų niekada neperžengti?</b></p><p><i>Nežinau, nesugalvoju, nesu matęs ir nerandu nieko blogo/nesveiko ir ypač ilgų nuotolių bėgime.</i></p><p><b>5. Pačiam 2010 m. sezonas prasidėjo itin sėkmingai. Bėgime dėl Alytaus mero Česlovo Daugėlos taurių ir 1 val. Lietuvos čempionate „Sūduvos taurei laimėti“ iš šalies žiūrint lengvai aplenkei Lietuvos bėgimo elitą ir iškovojai pergales. Kitų pergalių net neminėsiu, nes jau po starto nepalikdavai vilčių savo varžovams. Tačiau antroje metų pusėje varžybose pasirodydavai retai. Pasigirdo kalbos apie traumą. Vilniaus maratoną nors ir laimėjai, tačiau matėsi, kad tam reikėjo didelių pastangų, nors paprastai bėgi labai lengvai. Manau bėgimo mėgėjams būtų įdomu sužinoti kaip viskas buvo iš tikrųjų.</b></p><p><i>Nesunkią blauzdos raumens traumą ir ‚pagavau‘ 1 val. bėgime Kapsuke (jau ne pirmą kartą, ir ne tik man, dėl tų staigių posūkių, bet ką darysi...), o po 2 savaičių Alytaus 10km vakariniame bėgime dar kartą patempiau tą patį raumenį. Į tas varžybas neatvyko daugelio net ir Lietuvos stiprių bėgikų, o dalyvavę keli pajėgūs tuo metu nebuvo geros sportinės formos.</i></p><p><b>6. Lietuvos mastu esi grėsmingas varžovas bet kuriam bėgikui. Tačiau tarp bėgikų sklando legendos, kad treniruotėms skiri labai mažai dėmesio ir bėgi vien iš to, ką susikrovei, kol dar sportavai profesionaliai. Kaip yra iš tikrųjų? Ir tavo manymu ką rimčiau sportuojantys stajeriai daro ne taip, kad net sunkios treniruotės nepadeda įrodyti pranašumo prieš atrodytu į antrą planą išėjusį atletą?</b></p><p><i>Grėsmingas klausimas... Nežinau, ar galima pavadinti, kad išvis kada nors sportavau profesionaliai. Nebent porą savaičių kurią nors vasarą. Taip pat nežinau, ar galima ką nors apčiuopiamo „susikrauti“ dešimtmečiui į priekį. Nebent kokius nors įpročius, pomėgius. Kartais treniruojuosi mažiau, turbūt dėl to ir lėčiau prabėgu varžybose (kodėl jų tiesiog nepraleidus?... Matyt, įprotis ar pomėgis...).</i></p><p><b>7. Ar Jūsų sportinėje biografijoje buvo kas nors išskirtinio, neįprasto? Nuo kelių metų pradėjote sportuoti? Kas jus įtraukė į sportą? Ar lengvoji atletika buvo pirmoji Jūsų sporto šaka, ar galbūt pradėjote nuo kažko kito? Koks įsimintiniausias, geriausias sportinis pasiekimas?</b></p><p><i>Čia juk mažiausiai 5 klausimai... Nuo 12 metų pradėjau sportuoti lengvąją atletiką, tačiau entuziastingas treneris išmokė daugelio sporto šakų ir bene visų pačios lengvosios atletikos rungčių technikos; esu dalyvavęs Lietuvos čempionato dešimtkovėje, užėmiau nepaskutinę vietą. Lengvoji atletika – pirmoji sporto šaka, kurios varžybose dalyvavau. Dar esu dalyvavęs duatlono, triatlono varžybose – ten tai visai negrėsmingas aš varžovas... Esu >10 kartų tapęs Lietuvos čempionu (l.a. bėgime), tik rungtys/nuotoliai ne visada standartiniai, ir varžovai dažnai nebūdavo stiprūs. Asmeniniai rekordai geriausiu atveju kelia šypseną net Lietuvos bėgikėms, tai geriau nė vieno neminėti...</i></p><p><b>8. Ar turite su bėgimu susijusį svajonę ar tikslą (koks jis)?</b></p><p><i>Turbūt kaip ir daugelio – pradžiai bent pagerinti savo paties rezultatus (laikus), aš planuoju visuose nuotoliuose nuo 800m iki maratono...</i></p><p><b>9. Kokį startą išskirtumėte 2010 m. kaip Jums patį įsimintiniausią? Ir kokį, kaip geriausią pasiekimą?</b></p><p><i>Vido Totilo maratoną. Geriausios – gražiausios, linksmiausios, jaukiausios, sėkmingiausios – metų varžybos.</i></p><p><b>10. Jūsų šventinis palinkėjimas Lietuvos bėgimo mėgėjams.</b></p><p><i>Pasistengti nepraleisti sunkių treniruočių ir rimtų bėgimo varžybų, nes argi dažnai gailimės, o nesidžiaugiame dalyvaudami jose ir paskui jas prisimindami?</i></p>
Jis bėgimo trasoje pasirodo retai, tačiau kai jau pasirodo... Tai ir traukia akį lengvu, plastišku ir kas svarbiausia pergalingu bėgimu. Taip taip, šios savaitės desertas tai LKKA mokslininkas, sporto ir pratimų fiziologijos srityje, kaunietis ir šiltas pašnekovas - Tomas Venckūnas.
1. Esate sporto fiziologas, todėl į mėgėjišką bėgimą galite pažvelgti giliau nei bet kuris kitas bėgimo mėgėjas Lietuvoje. Ar tos žinios padeda siekti rezultatų, ar visgi įgimtos savybės ir sunkios treniruotės yra pagrindas?
Žinios apie darbingumą ar nuovargį kartais šiek tiek padeda. Manau, kad rezultatą specifinėmis varžybų sąlygomis lemiančių veiksnių geresnis žinojimas labiau padeda aukštesniame nei „mėgėjiškas“ lygis, nes jame labiau išnaudojamos ir „įgimtos savybės“ (dėl didelės motyvacijos treniruotis bei varžytis, ir dėl to, kad tame lygyje nebūna savo įgimtų gabumų neatskleidusių sportininkų), ir treniruojamasi ne tik smarkiau, bet tikriausiai ir kryptingiau/protingiau. Tuomet treniravimosi metodikos niuansai ir leistinų „gudrybių“ pritaikymas leidžia geriau tai išmanantiems dažniau laimėti prieš mažiau išmanančius.
Galima sakyti ir kitaip: žinios gali padėti tinkamiau (ir tuo pačiu dažnai – sunkiau/intensyviau) treniruotis ir „atskleisti savo įgimtus gabumus“.
Tiesa, išmanymas kartais gali ir gniuždyti psichologiškai: pvz., jei žinotum, kad maratoną, gerai jam pasirengęs, gali prabėgti per 2:25, bet ne greičiau, o labai norėtųsi 2:05, rezultatas dėl per mažos motyvacijos siekti 2:25 sunkiai treniruojantis ir labai stengiantys pačių varžybų metu gali būti 3:00 ar pan...
Atsakydamas į šį klausimą negalvojau konkrečiai apie save.
2. Dauguma mėgėjiško bėgimo atstovų pasakytų, kad jie gyvena sveikai, kadangi reguliariai sportuoja, taip stiprindami organizmą. Tačiau konkuruodami su kolegomis, siekdami geresnių rezultatų dauguma bėgikų neapsieina vien su lengvais krosais. Neskaitant to, kad savaitgaliais apimti azarto mėgina savo organizmo ribas varžybų trasoje, viduryje savaitės dar bėgioja greitas atkarpas, greito bėgimo krosus ir t. t. Ar tokios iškrovos žmogaus organizmui taip pat yra sveikos? O jei yra „šalutinis poveikis“, tai į kokias organizmo funkcijas turėtų kreipti dėmesį bėgikas, tam, kad neprisižaistų, nepersitreniruotų?
Persitreniruoti nėra lengva, o ir pats persitreniravimas iš esmės neturi ilgalaikių neigiamų pasekmių „sveikatai“. Žmogus pagal savo genetiškai nulemtas fizines ypatybes jau labai daug tūkstančių metų yra evoliucionavęs būtent į ilgųjų nuotolių bėgiką (Lieberman et al., J Hum Evol 2007,53(4):439-42; Lieberman & Bramble, Sports Med 2007,37(4-5):288-90.), ir kol kas tikrai nesitransformavo į nieką kitą, kad ir kaip keistai tai kam nors (pvz., nuolat sėdinčiam priešais monitorių) pasirodytų.
Daugumai bėgikų, neieškant išskirtinių „egzempliorių“, turbūt iki šiol tinka nuoseklaus krūvio didinimo (progresyvumo), reguliaraus/pastovaus treniravimosi, specifiškumo (bėgikui – daugiausia bėgioti, o ne plaukioti ar kilnoti svarmenis) ir kt. (pvz., nebėgioti sergant ūminėmis infekcinėmis ligomis) principai.
3. Sąnariai. Bėgiojant jie labiau dyla ar stiprėja? Dažnam bėgikui aplinkiniai priekaištauja, kad jis sugadins savo sąnarius ir senatvėje bus priverstas važinėti su vežimėliu. Tačiau ir Lietuvoje mes turime pavyzdžių, kaip garbingo amžiaus bėgikai ir toliau sėkmingai suka savo nubėgtų kilometrų skaitliuką, nors nebėgiojantys jų bendraamžiai seniai nebeišlipa iš lovos ar grabo. Kur visa to paslaptis?
Nelengva atsakyti. Sąnarių funkciją, sveikatos būklę, emocinį stabilumą, protinius gebėjimus ir t.t. lemia daug priežasčių. Kiekvienas iš mūsų (galbūt išskyrus kai kuriuos dvynukus, trynukus) esame unikalūs/vienetiniais ir bent kol kas net teoriškai nepakartojami genetiškai, ir tai lemia skirtingą mūsų prisitaikymą prie skirtingų sąlygų (pvz., 1000km greito bėgimo plentu per mėnesį): iš kur žinoti, kaip ilgai gyvensi ir nuo ko mirsi, jei elgsies vienaip ar kitaip? Juk negali atlikti su savimi daugiau nei vieno viso gyvenimo trukmės eksperimento...
Yra netiesioginių įrodymų, kad profesionalus sportas ir profesionalus ištvermės sportas gali turėti šiokios tokios neigiamos įtakos kai kurių sąnarių būklei vyresniame amžiuje (Kujala et al., Sports Med 2003,33(12):869-75; Kettunen et al., Am J Sports Med 2001,29(1):2-8), tačiau tie patys autoriai paskiausiomis publikacijos skuba patvirtinti, jog netgi sąnarių būklei vyresniame amžiuje ankstesnis profesionalus sportavimas turi daugiau teigiamos nei neigiamos įtakos (Kettunen et al., Bone 2010,46(2):330-5.).
4. Daugumos bėgimo mėgėjų tikslas yra maratonas. Dalis bėgikų eina dar toliau (ultra distancijos). Ar tokios distancijos fiziologiniu požiūriu yra priimtinos žmogaus organizmui? Jei bėgikas yra pasiruošęs, ar jis gali bėgti bet ką, ar visgi yra riba, kurios vertėtų niekada neperžengti?
Nežinau, nesugalvoju, nesu matęs ir nerandu nieko blogo/nesveiko ir ypač ilgų nuotolių bėgime.
5. Pačiam 2010 m. sezonas prasidėjo itin sėkmingai. Bėgime dėl Alytaus mero Česlovo Daugėlos taurių ir 1 val. Lietuvos čempionate „Sūduvos taurei laimėti“ iš šalies žiūrint lengvai aplenkei Lietuvos bėgimo elitą ir iškovojai pergales. Kitų pergalių net neminėsiu, nes jau po starto nepalikdavai vilčių savo varžovams. Tačiau antroje metų pusėje varžybose pasirodydavai retai. Pasigirdo kalbos apie traumą. Vilniaus maratoną nors ir laimėjai, tačiau matėsi, kad tam reikėjo didelių pastangų, nors paprastai bėgi labai lengvai. Manau bėgimo mėgėjams būtų įdomu sužinoti kaip viskas buvo iš tikrųjų.
Nesunkią blauzdos raumens traumą ir ‚pagavau‘ 1 val. bėgime Kapsuke (jau ne pirmą kartą, ir ne tik man, dėl tų staigių posūkių, bet ką darysi...), o po 2 savaičių Alytaus 10km vakariniame bėgime dar kartą patempiau tą patį raumenį. Į tas varžybas neatvyko daugelio net ir Lietuvos stiprių bėgikų, o dalyvavę keli pajėgūs tuo metu nebuvo geros sportinės formos.
6. Lietuvos mastu esi grėsmingas varžovas bet kuriam bėgikui. Tačiau tarp bėgikų sklando legendos, kad treniruotėms skiri labai mažai dėmesio ir bėgi vien iš to, ką susikrovei, kol dar sportavai profesionaliai. Kaip yra iš tikrųjų? Ir tavo manymu ką rimčiau sportuojantys stajeriai daro ne taip, kad net sunkios treniruotės nepadeda įrodyti pranašumo prieš atrodytu į antrą planą išėjusį atletą?
Grėsmingas klausimas... Nežinau, ar galima pavadinti, kad išvis kada nors sportavau profesionaliai. Nebent porą savaičių kurią nors vasarą. Taip pat nežinau, ar galima ką nors apčiuopiamo „susikrauti“ dešimtmečiui į priekį. Nebent kokius nors įpročius, pomėgius. Kartais treniruojuosi mažiau, turbūt dėl to ir lėčiau prabėgu varžybose (kodėl jų tiesiog nepraleidus?... Matyt, įprotis ar pomėgis...).
7. Ar Jūsų sportinėje biografijoje buvo kas nors išskirtinio, neįprasto? Nuo kelių metų pradėjote sportuoti? Kas jus įtraukė į sportą? Ar lengvoji atletika buvo pirmoji Jūsų sporto šaka, ar galbūt pradėjote nuo kažko kito? Koks įsimintiniausias, geriausias sportinis pasiekimas?
Čia juk mažiausiai 5 klausimai... Nuo 12 metų pradėjau sportuoti lengvąją atletiką, tačiau entuziastingas treneris išmokė daugelio sporto šakų ir bene visų pačios lengvosios atletikos rungčių technikos; esu dalyvavęs Lietuvos čempionato dešimtkovėje, užėmiau nepaskutinę vietą. Lengvoji atletika – pirmoji sporto šaka, kurios varžybose dalyvavau. Dar esu dalyvavęs duatlono, triatlono varžybose – ten tai visai negrėsmingas aš varžovas... Esu >10 kartų tapęs Lietuvos čempionu (l.a. bėgime), tik rungtys/nuotoliai ne visada standartiniai, ir varžovai dažnai nebūdavo stiprūs. Asmeniniai rekordai geriausiu atveju kelia šypseną net Lietuvos bėgikėms, tai geriau nė vieno neminėti...
8. Ar turite su bėgimu susijusį svajonę ar tikslą (koks jis)?
Turbūt kaip ir daugelio – pradžiai bent pagerinti savo paties rezultatus (laikus), aš planuoju visuose nuotoliuose nuo 800m iki maratono...
9. Kokį startą išskirtumėte 2010 m. kaip Jums patį įsimintiniausią? Ir kokį, kaip geriausią pasiekimą?
Vido Totilo maratoną. Geriausios – gražiausios, linksmiausios, jaukiausios, sėkmingiausios – metų varžybos.
10. Jūsų šventinis palinkėjimas Lietuvos bėgimo mėgėjams.
Pasistengti nepraleisti sunkių treniruočių ir rimtų bėgimo varžybų, nes argi dažnai gailimės, o nesidžiaugiame dalyvaudami jose ir paskui jas prisimindami?
