<p>Žemaičiai paprastai laiko save atskira respublika, tačiau kaip išgirsime, jie susiduria su tomis pačiomis problemomis ir džiaugsmais kaip ir visoje Lietuvoje. Šiandien pateikiame Bėgimo šviesulio Žemaitijoje pasvarstymus metų kryžkelėje. <b>Arnas Lukošaitis</b>, bėgimo mogihanas iš Šiaulių, LBMA valdybos narys, sporto klubo Lukas galva, treneris.</p><p><b>1. Praėję metai bėgimo padangėje nebuvo eiliniai. Bėgimo renginiai neapsiėjo be nesusipratimų. Jautėsi ir ekonominės krizės padariniai. Kaip Jūs, kaip LBMA valdybos narys, vertinate 2010 m. Lietuvoje vykusius bėgimo renginius?</b></p><p><i>Praėję metai tikrai buvo neeiliniai. Daugumai sportininkų ir klubų krizė smogė finansiškai, todėl sumažėjo dalyvių skaičius bėgimo varžybose. Bėgimuose „vaidenosi“ tie patys matyti veidai, „šviežienos“ pasitaikydavo tik kur nekur. Bėgimo renginių, palyginus su praėjusiais metais, taipogi nepadaugėjo. Visi bėgimo organizatoriai, kaip įmanydami stengėsi išlaikyti esamus bėgimus su sumažėjusiomis lėšomis. Todėl iškart krito renginių kokybė: trasose trūko teisėjų, transporto, sumenko apdovanojimai ir kt. Tačiau aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi tais, kurie dar kažką bando daryti, orgaznizuoti ir bent dėl savęs pabėgioti.</i></p><p><b>2. Tarp lietuvių vis labiau populiarėja išvykos į kaimyninėse šalyse vykstančias bėgimo šventes. Ko trūksta Lietuvos bėgimo padangėje, tam, kad ir kaimyninių šalių atletai pradėtų aktyviai šturmuoti Lietuvos trasas? Ar bent jau drąsiai galėtume pasakyti, jog niekuo nenusileidžiame tiems patiems lenkams ar latviams?</b></p><p><i>Teko ir man bei mūsų klubo nariams šiemet keletą kartų aplankyti kaimynines šalis. Mūsų kaimynai yra stipriai pažengę į priekį priėmimu: džiaugiasi kiekvienu atvyksiu į varžybas, suteikia nakvynę, pamalonina dovanėlėmis, o kartais ir startinio mokesčio neima. Pas juos startiniai mokesčiai mažesni, neskaitant LBMA vykdomų renginių. O už startinį mokestį kaimynai negaili suvenyrų, marškinėlių, maitinimo, gėrimų ir kitų dalykų. Dauguma mūsų organizatorių stengiasi (o gal taip tik atrodo) pasidaryti iš kiekvieno renginio naudą sau, tik po to pagalvoja apie sportininką. Ne visada galioja taisyklė: kuo didesnis startinis mokestis – tuo geresnis renginys. Dažniausiai dėl didelio startinio mokesčio dalyvių būna labai mažai, o pas kaimynus jų masės. Be to, kaimynų trasų aiškesnės, geriau pažymėtos, aptvertos, saugesnės. Ne paslaptis ir prizinis fondas...</i></p><p><b>3. Žiūrint iš šalies, Sporto klubui Lukas 2010 m. buvo pakankamai sėkmingi. LBMA taurėje iš 9-sios vietos 2009 m. pakilote į kovą dėl prizinių vietų. Jaunoji klubo karta vis dažniau žengia ant apdovanojimų pakylos ir asmeninėse varžybose. Kaip Jūs patys vertinate rezultatus? Ar buvo pasiekti visi tikslai? Kokie planai 2011 m.?</b></p><p><i>Dar praėjusiame sezone pradėjome mąstyti apie savo mikroautobuso įsigijimą. Šiemet tai įgyvendinome, todėl tapo lengviau į varžybas atsivežti daugiau bėgikų. Tad neatsitiktinai bandėme kovoti dėl patekimo į prizininkų gretas LBMA taurėje. Šuolis gal ir įspūdingas, bet mes tam kryptingai dirbome ne vienus metus. Asmeninėje įskaitoje prizinių vietų mums niekada netrūko. Manyčiau, kad pasiekti rezultatai yra geri. 2011 metais pabandysime išlaikyti iškovotas pozicijas, toliau ugdyti jaunąją kartą, skatinti juos sportuoti, aktyviai judėti.</i></p><p><b>4. Lietuvoje krepšinis yra tarsi antra religija, todėl kitos sporto šakos lieka nuskriaustos ne vien finansine, bet ir dėmesio stoka, dalyvių gausa. Koks visuomenės požiūris į klubo veiklą? Ar pavyksta pritraukti naujų narių, ypač jaunimo? Kokios mėgėjiško bėgimo perspektyvos Šiaulių rajone?</b></p><p><i>Su krepšiniu šiais laikais nepakovosi. Tačiau tikrai nesiskundžiame, nes jaunimo dar pavyksta pritraukti. Vieni ateina, kiti išeina, visi gi krepšininkais nebus. Šiaulių rajone bandome judinti bėgimo entuziastus, patys organizuojame keletą bėgimų, lengvosios atletikos varžybų. Perspektyvos būtų geresnės, jei valdžios požiūris būtų kitoks: mėgėjai jiems neįdomūs, o profesionalų išlaikyti neišgali. Nors visame pasaulyje profesionalus sportas, statomas ant mėgėjiško sporto pamatų!</i></p><p><b>5. Ar Jūsų kaip sportininko biografijoje buvo kas nors išskirtinio, neįprasto? Nuo kelių metų pradėjote sportuoti? Kas jus įtraukė į sportą? Ar lengvoji atletika buvo pirmoji Jūsų sporto šaka, ar galbūt pradėjote nuo kažko kito? Koks įsimintiniausias, geriausias sportinis pasiekimas?</b></p><p><i>Mano sportininko kaip lengvaatlečio karjera prasidėjo nuo 14 metų, kuomet su saujele draugų nuėjome į lengvosios atletikos treniruotes. Nuo to laiko ir užsikabinau ir bėgioju iki šiol, nors teko ir ankščiau susidurt su bėgimu, tačiau tada neužkabino. Prieš tai buvau visai neblogo lygio šachmatininkas, tačiau ši sporto šaka visai kitokio pobūdžio. Vaikystėje kartu su draugais išbandžiau ne vieną sporto šaką. Bet kokiame sporte stengiausi pasiekti kuo aukštesnių rezultatų, iš prigimties esu užsispyręs ir kovotojas. Turbūt geriausias ir įsimintiniausias mano sportinis pasiekimas buvo didelės valios pastangomis iškovotas lengvosios atletikos jaunimo čempionato nugalėtojo titulas. Kuomet 10 km bėgime tik paskutiniame rate sugebėjau aplenkti visus konkurentus, nors iki tol tebėgau ketvirtas ar penktas.</i></p><p><b>6. Ar turite svajonę ar tikslą susijusį su bėgimu?</b></p><p><i>Vieną svajonę dar turiu. Norėčiau pasidabinti Lietuvos lengvosios atletikos čempionato bet kokios prabos medaliu ir įrodyt sau ir kitiem, kad dar galiu bėgti :) </i></p><p><b>7. Kokį startą išskirtumėte 2010 m. kaip Jums patį įsimintiniausią? Ir kokį, kaip geriausią pasiekimą?</b></p><p><i>Turbūt pats įsimintiniausias startas buvo birželio 12 dieną bėgimas Trakuose. Jis įsiminė ne dėl gerų pasiekimų, o dėl sutrikusios mano sveikatos. Po šio bėgimo susirūpinau savimi, savo sveikata. O geriausias pasiekimas yra tas, kad vis dar galiu bėgioti, judėti ir džiaugtis gyvenimu.</i></p><p><b>8. Jūsų šventinis palinkėjimas Lietuvos bėgimo mėgėjams:</b></p><p><i>Norėčiau visiems palinkėti judėti, nes pasak Vydūno „Be abejo, yra ten gyvybės, kur yra gyvenimo. O vyriausias jojo požymis yra judesys“.</i></p>
Žemaičiai paprastai laiko save atskira respublika, tačiau kaip išgirsime, jie susiduria su tomis pačiomis problemomis ir džiaugsmais kaip ir visoje Lietuvoje. Šiandien pateikiame Bėgimo šviesulio Žemaitijoje pasvarstymus metų kryžkelėje. Arnas Lukošaitis, bėgimo mogihanas iš Šiaulių, LBMA valdybos narys, sporto klubo Lukas galva, treneris.
1. Praėję metai bėgimo padangėje nebuvo eiliniai. Bėgimo renginiai neapsiėjo be nesusipratimų. Jautėsi ir ekonominės krizės padariniai. Kaip Jūs, kaip LBMA valdybos narys, vertinate 2010 m. Lietuvoje vykusius bėgimo renginius?
Praėję metai tikrai buvo neeiliniai. Daugumai sportininkų ir klubų krizė smogė finansiškai, todėl sumažėjo dalyvių skaičius bėgimo varžybose. Bėgimuose „vaidenosi“ tie patys matyti veidai, „šviežienos“ pasitaikydavo tik kur nekur. Bėgimo renginių, palyginus su praėjusiais metais, taipogi nepadaugėjo. Visi bėgimo organizatoriai, kaip įmanydami stengėsi išlaikyti esamus bėgimus su sumažėjusiomis lėšomis. Todėl iškart krito renginių kokybė: trasose trūko teisėjų, transporto, sumenko apdovanojimai ir kt. Tačiau aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi tais, kurie dar kažką bando daryti, orgaznizuoti ir bent dėl savęs pabėgioti.
2. Tarp lietuvių vis labiau populiarėja išvykos į kaimyninėse šalyse vykstančias bėgimo šventes. Ko trūksta Lietuvos bėgimo padangėje, tam, kad ir kaimyninių šalių atletai pradėtų aktyviai šturmuoti Lietuvos trasas? Ar bent jau drąsiai galėtume pasakyti, jog niekuo nenusileidžiame tiems patiems lenkams ar latviams?
Teko ir man bei mūsų klubo nariams šiemet keletą kartų aplankyti kaimynines šalis. Mūsų kaimynai yra stipriai pažengę į priekį priėmimu: džiaugiasi kiekvienu atvyksiu į varžybas, suteikia nakvynę, pamalonina dovanėlėmis, o kartais ir startinio mokesčio neima. Pas juos startiniai mokesčiai mažesni, neskaitant LBMA vykdomų renginių. O už startinį mokestį kaimynai negaili suvenyrų, marškinėlių, maitinimo, gėrimų ir kitų dalykų. Dauguma mūsų organizatorių stengiasi (o gal taip tik atrodo) pasidaryti iš kiekvieno renginio naudą sau, tik po to pagalvoja apie sportininką. Ne visada galioja taisyklė: kuo didesnis startinis mokestis – tuo geresnis renginys. Dažniausiai dėl didelio startinio mokesčio dalyvių būna labai mažai, o pas kaimynus jų masės. Be to, kaimynų trasų aiškesnės, geriau pažymėtos, aptvertos, saugesnės. Ne paslaptis ir prizinis fondas...
3. Žiūrint iš šalies, Sporto klubui Lukas 2010 m. buvo pakankamai sėkmingi. LBMA taurėje iš 9-sios vietos 2009 m. pakilote į kovą dėl prizinių vietų. Jaunoji klubo karta vis dažniau žengia ant apdovanojimų pakylos ir asmeninėse varžybose. Kaip Jūs patys vertinate rezultatus? Ar buvo pasiekti visi tikslai? Kokie planai 2011 m.?
Dar praėjusiame sezone pradėjome mąstyti apie savo mikroautobuso įsigijimą. Šiemet tai įgyvendinome, todėl tapo lengviau į varžybas atsivežti daugiau bėgikų. Tad neatsitiktinai bandėme kovoti dėl patekimo į prizininkų gretas LBMA taurėje. Šuolis gal ir įspūdingas, bet mes tam kryptingai dirbome ne vienus metus. Asmeninėje įskaitoje prizinių vietų mums niekada netrūko. Manyčiau, kad pasiekti rezultatai yra geri. 2011 metais pabandysime išlaikyti iškovotas pozicijas, toliau ugdyti jaunąją kartą, skatinti juos sportuoti, aktyviai judėti.
4. Lietuvoje krepšinis yra tarsi antra religija, todėl kitos sporto šakos lieka nuskriaustos ne vien finansine, bet ir dėmesio stoka, dalyvių gausa. Koks visuomenės požiūris į klubo veiklą? Ar pavyksta pritraukti naujų narių, ypač jaunimo? Kokios mėgėjiško bėgimo perspektyvos Šiaulių rajone?
Su krepšiniu šiais laikais nepakovosi. Tačiau tikrai nesiskundžiame, nes jaunimo dar pavyksta pritraukti. Vieni ateina, kiti išeina, visi gi krepšininkais nebus. Šiaulių rajone bandome judinti bėgimo entuziastus, patys organizuojame keletą bėgimų, lengvosios atletikos varžybų. Perspektyvos būtų geresnės, jei valdžios požiūris būtų kitoks: mėgėjai jiems neįdomūs, o profesionalų išlaikyti neišgali. Nors visame pasaulyje profesionalus sportas, statomas ant mėgėjiško sporto pamatų!
5. Ar Jūsų kaip sportininko biografijoje buvo kas nors išskirtinio, neįprasto? Nuo kelių metų pradėjote sportuoti? Kas jus įtraukė į sportą? Ar lengvoji atletika buvo pirmoji Jūsų sporto šaka, ar galbūt pradėjote nuo kažko kito? Koks įsimintiniausias, geriausias sportinis pasiekimas?
Mano sportininko kaip lengvaatlečio karjera prasidėjo nuo 14 metų, kuomet su saujele draugų nuėjome į lengvosios atletikos treniruotes. Nuo to laiko ir užsikabinau ir bėgioju iki šiol, nors teko ir ankščiau susidurt su bėgimu, tačiau tada neužkabino. Prieš tai buvau visai neblogo lygio šachmatininkas, tačiau ši sporto šaka visai kitokio pobūdžio. Vaikystėje kartu su draugais išbandžiau ne vieną sporto šaką. Bet kokiame sporte stengiausi pasiekti kuo aukštesnių rezultatų, iš prigimties esu užsispyręs ir kovotojas. Turbūt geriausias ir įsimintiniausias mano sportinis pasiekimas buvo didelės valios pastangomis iškovotas lengvosios atletikos jaunimo čempionato nugalėtojo titulas. Kuomet 10 km bėgime tik paskutiniame rate sugebėjau aplenkti visus konkurentus, nors iki tol tebėgau ketvirtas ar penktas.
6. Ar turite svajonę ar tikslą susijusį su bėgimu?
Vieną svajonę dar turiu. Norėčiau pasidabinti Lietuvos lengvosios atletikos čempionato bet kokios prabos medaliu ir įrodyt sau ir kitiem, kad dar galiu bėgti :)
7. Kokį startą išskirtumėte 2010 m. kaip Jums patį įsimintiniausią? Ir kokį, kaip geriausią pasiekimą?
Turbūt pats įsimintiniausias startas buvo birželio 12 dieną bėgimas Trakuose. Jis įsiminė ne dėl gerų pasiekimų, o dėl sutrikusios mano sveikatos. Po šio bėgimo susirūpinau savimi, savo sveikata. O geriausias pasiekimas yra tas, kad vis dar galiu bėgioti, judėti ir džiaugtis gyvenimu.
8. Jūsų šventinis palinkėjimas Lietuvos bėgimo mėgėjams:
Norėčiau visiems palinkėti judėti, nes pasak Vydūno „Be abejo, yra ten gyvybės, kur yra gyvenimo. O vyriausias jojo požymis yra judesys“.
