<p>Vilniaus bėgimo klubas <b>Inžinerija</b> įkurtas 1992 metų rugsėjo mėnesį, o registruotas oficialiai 1996 metais. Nuo 1994 metų pradėjo dalyvauti respublikiniame tarpklubiniame bėgimo mėgėjų konkurse.</p><p>Ypač sėkmingai klubas dalyvavo ketverių metų Olimpinio judėjimo konkurse, kurio komandai nugalėtojai buvo pažadėti penki turistiniai kelialapiai į Sidnėjaus olimpines žaidynes. Savo laiku klubą itin garsino eks klubo narys Rimas Jakelaitis, jam priklauso 100 kilometrų bėgimo Lietuvos rekordas. Jis 2000 metais JAV laimėjo 1300 mylių (1 mylia-1,6 kilometrų) bėgimą, pasiekdamas naują pasaulio rekordą: 16 parų 28 minutės ir 10 sekundžių. Taip pat jis 13 valandų pagerino ir 2000 kilometrų pasaulio bėgimo rekordą- 15 parų 10 valandų 16 minučių ir 2 sekundės.</p><p>Na, o mes pakalbinome šių dienų klubo šviesulį ir jo vadovą doc. <b>Stasį Čirbą</b>.</p><p><b>1. Kaip LBMA valdybos narys įvertintų LBMA darbą 2010 m.? Ar visi planai buvo įgyvendinti? Kokie planai 2011 m.?</b></p><p>LBMA darbą 2010 metais reikėtų vertinti gerai – įvyko praktiškai visi planuoti bėgimai: įskaitiniai ir proginiai. Ženklūs šiais metais buvo: Žalgirio mūšio 600 m. jubiliejui paminėti „Griunvaldas-Vilnius“, jau 19-tas bėgimas „Vilnius-Ryga-Talinas“. Neįvyko jau tradiciniu tapęs pagarbos bėgimas tremties dienai pažymėti „Naujoji Vilnia – studentų miestelis“, nutrūko „Vilniaus – Trakų“ bėgimų tradicija. Dėl to dalinai galima kaltinti krizę, lėšų stoką, bet pvz., Tremties (gedulo) dienos bėgimas gali vykti ir be prizų ir be kitų lėšų – tai Pagarbos bėgimas...</p><p>Planai 2011 metams dar kristalizuojasi. Konkretinsis šiek tiek vėliau. Norėtųsi ir stengsimės, kad nebūtų blogiau.</p><p><b>2. Praėję metai bėgimo padangėje nebuvo eiliniai. Jautėsi ekonominės krizės padariniai. Kaip Jūs pats vertinate 2010 m. Lietuvoje vykusius bėgimo renginius?</b></p><p>Krizė ypatingai nepalietė. Iš esmės pažymėčiau, kad ne lėšų stoka lemia, o požiūris ir geranoriškumas. Neigiamai daugelis bėgikų vertina „Adido“ taurės starto mokesčius, dėl kurių krinta klubų dalyvavimo interesas – netgi laimėjus prizinę vietą, klubo finansinė išraiška lieka minusinė. Jeigu dalyvaujant visuose etapuose ir vykstant į juos, reikia nepamiršti transporto išlaidų.</p><p>Sakykim ir Medininkų Pagarbos bėgimas. Iš Pagarbos bėgimo jis jau seniai tapo varžybiniu... Klubams, neturintiems jaunų bėgikų, interesas dingsta. Gerai, kad yra Pagarba, todėl dalyvaujama. Bet ar negalėtų būti įvestas komandos amžiaus vidurkio koeficientas ir taikomas galutinėje įskaitoje? Tai nebūtų sunku ir sudėtinga, tai niekam nebūtų nuostolio, o interesas dalyvauti būtų žymiai didesnis...</p><p>Prie nesusipratimų pažymėti reikėtų ir varžybų organizavimo koordinacijos stoką (ar ambicijų pasireiškimą), kai dažnai savaitgaliais (šeštadieniais) sutampa dvejos – trejos varžybos, o sekmadienį nė vienų!</p><p><b>3. Vis labiau populiarėja išvykos į kaimyninėse šalyse vykstančias bėgimo šventes. Jūsų manymu, ar renginių kokybė Lietuvoje yra nepakankama, lyginant su kitų šalių praktika, kad taip populiarėja išvykos?</b></p><p>Visumoje išvykos į užsienio šalis laikau teigiamu reiškiniu – pamatoma kita šalis, pasisemiama asmeninės ir organizavimo patirties, pagaliau propaguojama Lietuva. Reikėtų, kad ir organizatoriai pasivažinėtų – nereikėtų aiškinti kur ir kodėl geriau organizuojama.</p><p><b>4. Vilnius ne veltui yra didžiausias Lietuvos miestas. Jame įsikūręs ne vienas bėgimo klubas. Kaip pavyksta pritraukti naujus narius, išsilaikyti tokioje didelėje konkurencijoje? Kuo „Inžinerija“ išsiskiria iš kitų bėgimo klubų?</b></p><p>Vilniaus bėgimo klubų gausą, manau, reikėtų pagrįsti visų pirma akivaizdžiu pavyzdžiu dalyvaujant bėgimuose, antra – pakankamai sėkmingu pasirodymu įvairiuose bėgimuose, taurės varžybose. Jei prieš kelis metus lėmė masiškumas, sveikatingumas, tai pastaraisiais metais klubai diferencijuojasi į labiau profesionalius ir tradiciškai propoguojančius sveikatingumą.</p><p>„Inžinierija“ išsiskiria pirmiausiai savo narių ir tradicijų stabilumu, požiūrio į savo būklę realiu suvokimu. Aukštos vietos taurės varžybose nėra klubo tikslas – reali situacija (aukštas amžiaus vidurkis) to ir neleidžia daryti, bet kai nutardavom pasistengti – pavykdavo!</p><p><b>5. Vilniaus klubui „Inžinerija“ 2010 m. nebuvo blogi: ketvirta vieta Adidas taurėje tarsi per žingsnį nuo prizinio trejeto. Nusileista tik klubams grandams. LBMA taurės komandinėje įskaitoje lyginant su 2009 m. palypėjote laipteliu aukščiau iki penktosios vietos. Kaip vertinate rezultatus? Ar buvo pasiekti visi tikslai? Kokie planai 2011 m.?</b></p><p>Klubo planai 2010 metais buvo įgyvendinti visi, kadangi jie buvo realūs. Klubo narių nereikia agituoti – visi turi atsakomybės jausmą, entuziazmo, o daliai ir parako dar užtenka. Vienija klubą ne tik dalyvavimas varžybose, bet ir sistemingi klubo renginiai, jau tampančiais tradicija vykti į užsienio šalis ir dalyvauti ten visiems klubo nariams. Todėl, manau, ir 2011 m. bus sėkmingi, nes išskirtinių planų nekuriam (planai, sako, reikalingi tam, kad žinotum, ko neįvykdei). Norėtųsi pritraukti jaunimo. Bandysim...</p><p><b>6. Lietuvoje krepšinis yra tarsi antra religija, todėl kitos sporto šakos lieka nuskriaustos ne vien finansine, o bet ir dėmesio stoka, dalyvių gausa. Ar pavyksta pritraukti naujų narių? Kokios mėgėjiško bėgimo perspektyvos Vilniuje?</b></p><p>Na krepšinis elitinė sporto šaka ir lyginti su bėgimu nereikėtu. Manau kad mėgėjiškam sportui reikėtu skirti žymiai daugiau dėmesio. Tada ir visuomenės požiūris pasikeistu. Man didžiulį įspūdį paliko Hanoverio maratonas 1993 metais. Buvau nepasiruošęs, planavau gerą gabaliuką pėstute praeiti. Bet visoje trasoje pilna žiūrovų, kuriems visai nesvarbu ar tu elitinis bėgikas ar tik mėgėjas: skatina įvariomis tarškalynėmis, plojimais, šūksniais ir kitomis priemonėmis. Tad man buvo gėda juos apvilti ir laikas nuo laiko papėdinti, o be to toks palaikymas pridavė jėgų tad visą trasą pakankamai lengvai įveikiau nesustodamas. Bet pamažu ir pas mus atsiranda daugiau bėgiojančių. Prieš 10metu išbėgus pabėgioti tai sutikti bėgiką buvo retas įvykis („Naujieji Metai būdavo dažniau“). Dabar retai ko nors nesutinki bebėgant.</p><p><b>7. Ar Jūsų kaip sportininko biografijoje buvo kas nors išskirtinio, neįprasto? Nuo kelių metų pradėjote sportuoti? Kas jus įtraukė į sportą? Ar lengvoji atletika buvo pirmoji Jūsų sporto šaka, ar galbūt pradėjote nuo kažko kito? Koks įsimintiniausias, geriausias sportinis pasiekimas?</b></p><p>Studijų metais bėgiojau tol, kol buvo reikalinga fizinio lavinimo įskaita, tai truko 1,5 metų. Studijų laikais geriausias pasiekimas 3 km stadione 9:36. Vėliau visa tai nutrūko. Trūko informacijos (jos visai nebuvo), kad vyksta mėgėjiški bėgimai. Visai atsitiktinai 1987 m. sužinojau, kad vyksta Naujametinis bėgimas (o apie kitus jokio garso – „Sportas“, kurį prenumeruodavau nuo 1957 m., nenutraukęs ryšio net kai Maskvoje mokiausi 3 metus, rašė tik apie elitinį sportą). Ir tik 1989 metais Eugenijaus Lapašinsko dėka (anksčiau jo nepažinojau) sužinojau, kad Lietuvoje egzistuoja bėgimo mėgėjų klubai, kad vyksta daug mėgėjiškų bėgimų, kas mane paskatino pradėti rimčiau bėgioti. Pasitreniravus apie mėnesį (anksčiau ir pabėgiodavau, bet nereguliariai), išdrįsau ateiti į Sigmos bėgimą. Nutariau bėgti 11,4 km. Lapašinsko ir klausiu, kas čia vyriausias, į ką kaip naujokas galėčiau lygiuotis, kad gal būt ir paskutinis nebūčiau. Parodė į Vladą Levicką. Primečiau, kad aš jaunesnis daugiau negu 20 metų, tai jis neturėtų manęs aplenkti. Prabėgus 9,5 km (trasa ant asfalto buvo sužymėta) kažkas susilygino su manimi, pasisukau, ogi Vladas Levickas prabėgo kaip pro stovintį...</p><p>Ypatingų laimėjimų neturiu. Kartais pavykdavo tapti prizininku savo amžiaus grupėje. Na, gal įsimintiniausias bėgimas „Per Strošiūnų šilą“ 1998 m. užimta pirmoji vieta amžiaus grupėje. Mano pagrindinis tikslas – dalyvauti, susitikti su bendraminčiais, pabendrauti, žiūrėk, atvažiuoji į varžybas prieš porą valandų, o laikas prabėga nepastebimai, žiūrėk, kad vos apšilti spėtum ir į startą nepavėluotum.</p><p>Įsimintiniausias tai 15 km bėgimas Lenkijoje Varšuvos rajone Chomičiovke Savo amžiaus grupėje buvau 3-ias (viso 11 dalyvių šioje amžiaus grupėje) tai rodo, kad užsienyje dalis bėgikų džiaugiasi bėgimo švente ir bėga savo malonumui. Žinau dalį bėgikų, kuriems labai svarbu prizas, jei nesiekia prizo, tai nevažiuoja, o klubo prestižas antroje vietoje.</p><p><b>8. Ką palinkėtumėte Lietuvos bėgimo mėgėjams:</b></p><p>Visiems BĖGIKAMS palinkėčiau nepasiduoti jei pasitaiko neigiama reakcija, o bėgioti, bėgioti, bėgioti ir dar kartą bėgioti... Kad planai būtu realūs ir jie visada išsipildytų.</p>
Vilniaus bėgimo klubas Inžinerija įkurtas 1992 metų rugsėjo mėnesį, o registruotas oficialiai 1996 metais. Nuo 1994 metų pradėjo dalyvauti respublikiniame tarpklubiniame bėgimo mėgėjų konkurse.
Ypač sėkmingai klubas dalyvavo ketverių metų Olimpinio judėjimo konkurse, kurio komandai nugalėtojai buvo pažadėti penki turistiniai kelialapiai į Sidnėjaus olimpines žaidynes. Savo laiku klubą itin garsino eks klubo narys Rimas Jakelaitis, jam priklauso 100 kilometrų bėgimo Lietuvos rekordas. Jis 2000 metais JAV laimėjo 1300 mylių (1 mylia-1,6 kilometrų) bėgimą, pasiekdamas naują pasaulio rekordą: 16 parų 28 minutės ir 10 sekundžių. Taip pat jis 13 valandų pagerino ir 2000 kilometrų pasaulio bėgimo rekordą- 15 parų 10 valandų 16 minučių ir 2 sekundės.
Na, o mes pakalbinome šių dienų klubo šviesulį ir jo vadovą doc. Stasį Čirbą.
1. Kaip LBMA valdybos narys įvertintų LBMA darbą 2010 m.? Ar visi planai buvo įgyvendinti? Kokie planai 2011 m.?
LBMA darbą 2010 metais reikėtų vertinti gerai – įvyko praktiškai visi planuoti bėgimai: įskaitiniai ir proginiai. Ženklūs šiais metais buvo: Žalgirio mūšio 600 m. jubiliejui paminėti „Griunvaldas-Vilnius“, jau 19-tas bėgimas „Vilnius-Ryga-Talinas“. Neįvyko jau tradiciniu tapęs pagarbos bėgimas tremties dienai pažymėti „Naujoji Vilnia – studentų miestelis“, nutrūko „Vilniaus – Trakų“ bėgimų tradicija. Dėl to dalinai galima kaltinti krizę, lėšų stoką, bet pvz., Tremties (gedulo) dienos bėgimas gali vykti ir be prizų ir be kitų lėšų – tai Pagarbos bėgimas...
Planai 2011 metams dar kristalizuojasi. Konkretinsis šiek tiek vėliau. Norėtųsi ir stengsimės, kad nebūtų blogiau.
2. Praėję metai bėgimo padangėje nebuvo eiliniai. Jautėsi ekonominės krizės padariniai. Kaip Jūs pats vertinate 2010 m. Lietuvoje vykusius bėgimo renginius?
Krizė ypatingai nepalietė. Iš esmės pažymėčiau, kad ne lėšų stoka lemia, o požiūris ir geranoriškumas. Neigiamai daugelis bėgikų vertina „Adido“ taurės starto mokesčius, dėl kurių krinta klubų dalyvavimo interesas – netgi laimėjus prizinę vietą, klubo finansinė išraiška lieka minusinė. Jeigu dalyvaujant visuose etapuose ir vykstant į juos, reikia nepamiršti transporto išlaidų.
Sakykim ir Medininkų Pagarbos bėgimas. Iš Pagarbos bėgimo jis jau seniai tapo varžybiniu... Klubams, neturintiems jaunų bėgikų, interesas dingsta. Gerai, kad yra Pagarba, todėl dalyvaujama. Bet ar negalėtų būti įvestas komandos amžiaus vidurkio koeficientas ir taikomas galutinėje įskaitoje? Tai nebūtų sunku ir sudėtinga, tai niekam nebūtų nuostolio, o interesas dalyvauti būtų žymiai didesnis...
Prie nesusipratimų pažymėti reikėtų ir varžybų organizavimo koordinacijos stoką (ar ambicijų pasireiškimą), kai dažnai savaitgaliais (šeštadieniais) sutampa dvejos – trejos varžybos, o sekmadienį nė vienų!
3. Vis labiau populiarėja išvykos į kaimyninėse šalyse vykstančias bėgimo šventes. Jūsų manymu, ar renginių kokybė Lietuvoje yra nepakankama, lyginant su kitų šalių praktika, kad taip populiarėja išvykos?
Visumoje išvykos į užsienio šalis laikau teigiamu reiškiniu – pamatoma kita šalis, pasisemiama asmeninės ir organizavimo patirties, pagaliau propaguojama Lietuva. Reikėtų, kad ir organizatoriai pasivažinėtų – nereikėtų aiškinti kur ir kodėl geriau organizuojama.
4. Vilnius ne veltui yra didžiausias Lietuvos miestas. Jame įsikūręs ne vienas bėgimo klubas. Kaip pavyksta pritraukti naujus narius, išsilaikyti tokioje didelėje konkurencijoje? Kuo „Inžinerija“ išsiskiria iš kitų bėgimo klubų?
Vilniaus bėgimo klubų gausą, manau, reikėtų pagrįsti visų pirma akivaizdžiu pavyzdžiu dalyvaujant bėgimuose, antra – pakankamai sėkmingu pasirodymu įvairiuose bėgimuose, taurės varžybose. Jei prieš kelis metus lėmė masiškumas, sveikatingumas, tai pastaraisiais metais klubai diferencijuojasi į labiau profesionalius ir tradiciškai propoguojančius sveikatingumą.
„Inžinierija“ išsiskiria pirmiausiai savo narių ir tradicijų stabilumu, požiūrio į savo būklę realiu suvokimu. Aukštos vietos taurės varžybose nėra klubo tikslas – reali situacija (aukštas amžiaus vidurkis) to ir neleidžia daryti, bet kai nutardavom pasistengti – pavykdavo!
5. Vilniaus klubui „Inžinerija“ 2010 m. nebuvo blogi: ketvirta vieta Adidas taurėje tarsi per žingsnį nuo prizinio trejeto. Nusileista tik klubams grandams. LBMA taurės komandinėje įskaitoje lyginant su 2009 m. palypėjote laipteliu aukščiau iki penktosios vietos. Kaip vertinate rezultatus? Ar buvo pasiekti visi tikslai? Kokie planai 2011 m.?
Klubo planai 2010 metais buvo įgyvendinti visi, kadangi jie buvo realūs. Klubo narių nereikia agituoti – visi turi atsakomybės jausmą, entuziazmo, o daliai ir parako dar užtenka. Vienija klubą ne tik dalyvavimas varžybose, bet ir sistemingi klubo renginiai, jau tampančiais tradicija vykti į užsienio šalis ir dalyvauti ten visiems klubo nariams. Todėl, manau, ir 2011 m. bus sėkmingi, nes išskirtinių planų nekuriam (planai, sako, reikalingi tam, kad žinotum, ko neįvykdei). Norėtųsi pritraukti jaunimo. Bandysim...
6. Lietuvoje krepšinis yra tarsi antra religija, todėl kitos sporto šakos lieka nuskriaustos ne vien finansine, o bet ir dėmesio stoka, dalyvių gausa. Ar pavyksta pritraukti naujų narių? Kokios mėgėjiško bėgimo perspektyvos Vilniuje?
Na krepšinis elitinė sporto šaka ir lyginti su bėgimu nereikėtu. Manau kad mėgėjiškam sportui reikėtu skirti žymiai daugiau dėmesio. Tada ir visuomenės požiūris pasikeistu. Man didžiulį įspūdį paliko Hanoverio maratonas 1993 metais. Buvau nepasiruošęs, planavau gerą gabaliuką pėstute praeiti. Bet visoje trasoje pilna žiūrovų, kuriems visai nesvarbu ar tu elitinis bėgikas ar tik mėgėjas: skatina įvariomis tarškalynėmis, plojimais, šūksniais ir kitomis priemonėmis. Tad man buvo gėda juos apvilti ir laikas nuo laiko papėdinti, o be to toks palaikymas pridavė jėgų tad visą trasą pakankamai lengvai įveikiau nesustodamas. Bet pamažu ir pas mus atsiranda daugiau bėgiojančių. Prieš 10metu išbėgus pabėgioti tai sutikti bėgiką buvo retas įvykis („Naujieji Metai būdavo dažniau“). Dabar retai ko nors nesutinki bebėgant.
7. Ar Jūsų kaip sportininko biografijoje buvo kas nors išskirtinio, neįprasto? Nuo kelių metų pradėjote sportuoti? Kas jus įtraukė į sportą? Ar lengvoji atletika buvo pirmoji Jūsų sporto šaka, ar galbūt pradėjote nuo kažko kito? Koks įsimintiniausias, geriausias sportinis pasiekimas?
Studijų metais bėgiojau tol, kol buvo reikalinga fizinio lavinimo įskaita, tai truko 1,5 metų. Studijų laikais geriausias pasiekimas 3 km stadione 9:36. Vėliau visa tai nutrūko. Trūko informacijos (jos visai nebuvo), kad vyksta mėgėjiški bėgimai. Visai atsitiktinai 1987 m. sužinojau, kad vyksta Naujametinis bėgimas (o apie kitus jokio garso – „Sportas“, kurį prenumeruodavau nuo 1957 m., nenutraukęs ryšio net kai Maskvoje mokiausi 3 metus, rašė tik apie elitinį sportą). Ir tik 1989 metais Eugenijaus Lapašinsko dėka (anksčiau jo nepažinojau) sužinojau, kad Lietuvoje egzistuoja bėgimo mėgėjų klubai, kad vyksta daug mėgėjiškų bėgimų, kas mane paskatino pradėti rimčiau bėgioti. Pasitreniravus apie mėnesį (anksčiau ir pabėgiodavau, bet nereguliariai), išdrįsau ateiti į Sigmos bėgimą. Nutariau bėgti 11,4 km. Lapašinsko ir klausiu, kas čia vyriausias, į ką kaip naujokas galėčiau lygiuotis, kad gal būt ir paskutinis nebūčiau. Parodė į Vladą Levicką. Primečiau, kad aš jaunesnis daugiau negu 20 metų, tai jis neturėtų manęs aplenkti. Prabėgus 9,5 km (trasa ant asfalto buvo sužymėta) kažkas susilygino su manimi, pasisukau, ogi Vladas Levickas prabėgo kaip pro stovintį...
Ypatingų laimėjimų neturiu. Kartais pavykdavo tapti prizininku savo amžiaus grupėje. Na, gal įsimintiniausias bėgimas „Per Strošiūnų šilą“ 1998 m. užimta pirmoji vieta amžiaus grupėje. Mano pagrindinis tikslas – dalyvauti, susitikti su bendraminčiais, pabendrauti, žiūrėk, atvažiuoji į varžybas prieš porą valandų, o laikas prabėga nepastebimai, žiūrėk, kad vos apšilti spėtum ir į startą nepavėluotum.
Įsimintiniausias tai 15 km bėgimas Lenkijoje Varšuvos rajone Chomičiovke Savo amžiaus grupėje buvau 3-ias (viso 11 dalyvių šioje amžiaus grupėje) tai rodo, kad užsienyje dalis bėgikų džiaugiasi bėgimo švente ir bėga savo malonumui. Žinau dalį bėgikų, kuriems labai svarbu prizas, jei nesiekia prizo, tai nevažiuoja, o klubo prestižas antroje vietoje.
8. Ką palinkėtumėte Lietuvos bėgimo mėgėjams:
Visiems BĖGIKAMS palinkėčiau nepasiduoti jei pasitaiko neigiama reakcija, o bėgioti, bėgioti, bėgioti ir dar kartą bėgioti... Kad planai būtu realūs ir jie visada išsipildytų.
